Tai prasidėjo likus aštuonioms dienoms iki Kalėdų, 1968 metais. Barbara, studijavusi Emorio universitete Atlantoje, susirgo sunkia gripo forma. Universiteto izoliatorius buvo pilnas, todėl jos motina Jane atvyko iš šeimos namų Coral Geiblese slaugyti dukters netoliese įsikūrusiame motelyje.
Vėlų vakarą kažkas pasibeldė į viešbučio kambario duris. Kitoje durų pusėje vyriškas balsas pranešė, kad Barbaros vaikinas (ir būsimas vyras) Stewartas Woodwardas pateko į autoavariją. Jane Mackle atidarė duris ir išvydo prieš save pistoletą laikantį vyrą bei jo bendrininkę – slidininko kaukę mūvinčią moterį. Tai buvo 23 metų Garry Stevenas Kristas ir 26 metų Ruth Eisemann – Schier. Įsiveržėliai apsvaigino Jane chloroformu ir surišo ją laidu. Tuomet jie pagrobė Barbarą ir įgrūdo ją į mėlynos spalvos automobilį.
Nuvažiavus maždaug 20 mylių į atokią ir miškingą vietovę, G. S. Kristas įstūmė Barbarą į duobėje paguldytą ir sutvirtintą dėžę iš stiklo pluošto. Vyras isterijos apimtai merginai pareiškė, kad ji turės maisto, vandens, antklodę, žibintuvėlį su baterija, ventiliatorių ir pompą – tam atvejui, jei pradėtų lyti ir reikėtų išpumpuoti vandenį. Naudojant taupiai, šių išteklių ir baterijos turėjo pakakti vienai savaitei. Pagrobėjas pradėjo kalti vinis į dangtį ir ant karsto primenančios dėžės pradėjo kristi žemės, palaidodamos šaukiančią merginą gyvą. Barbara karštligiškai daužė dėžės dangtį, bet jos maldavimai buvo beprasmiai. „Nebūk kaip kūdikis“, – nuskambėjo paskutiniai G. S. Kristo žodžiai.
Netrukus Mackle`ų namuose suskambo telefonas. Robertui ir Jane buvo pasakyta, kad jų dukra yra palaidota dėžėje ir uždus, jeigu jie nesumokės 500 tūkst. dolerių išpirkos. Pagrobėjai iškėlė dar dvi sąlygas: išpirka turi būti sudėta į vieną lagaminą ir Robertas jį turi atnešti vienas. Jei Robertas Mackle`as sutinka su tokiomis sąlygomis, jis laikraštyje „Miami Herald“ turi paskelbti įslaptintą skelbimą. Jis taip ir padarė. Jame buvo rašoma: „Brangioji, prašau, pareik namo. Mes sumokėsime visas išlaidas ir pasitiksime tave bet kur ir bet kuriuo metu“. Žmonės, skaitę šį skelbimą, net negalėjo įtarti, kokia skaudi istorija už jo slypi.
Po dviejų dienų R. Mackle`as sulaukė dar vieno skambučio. Skambinęs žmogus liepė jam atvykti į nurodytą vietą Biskeino įlankoje, palikti išpirką ir nuvažiuoti. Jis sutiko, bet išpirkos perdavimas pasisuko neplanuota linkme: vienas kaimynas, išgirdęs triukšmą ir pamanęs, kad tai gali būti plėšikai, paskambino policijai. Policijos pareigūnai, nieko nežinoję apie išpirką, pastebėjo du žmones, išeinančius iš miško, ir pradėjo juos vytis. G. S. Kristas bei jo bendrininkė numetė lagaminą su pinigais ir pabėgo.
Netoliese buvo rasta valtis ir paliktas mėlynos spalvos „Volvo“. Automobilyje policija rado „Polaroid“ nuotrauką su Barbara Mackle. Nuotraukoje ji vilkėjo raudonos ir baltos spalvos naktiniais marškiniais – tais pačiais, su kuriais buvo pagrobta. Priešais save ji laikė užrašą „PAGROBTA“.
Na o tuo metu po žeme įkalinta mergina bandė save guosti džiugiomis mintimis: garsiai ir patyliukais niūniavo kalėdines giesmes, mąstė apie eglutės puošimą ir prisiminė, kaip čiuožinėjo ant ledo kartu su savo vaikinu.
Tačiau ji negalėjo atsikratyti šiurpių minčių, kurios vis lindo jai į galvą. 1971 metais išleistoje knygoje apie šį išbandymą „83 Hours Till Dawn“ („83 valandos iki aušros“) Barbara prisiminė: „Tariau sau: „Štai ta vieta, kurioje mirsiu“. Tris ar keturis kartus pamaniau, kad tai bus mano karstas. Kai mane apimdavo neviltis, pradėdavau mąstyti, kas mane suras. Kas, kada ir kaip. Galbūt tai bus kažkoks ūkininkas. Ar kažkas kažką statantis. Po dešimt metų? Po dvidešimties? Man buvo šalta, aš buvau šlapia, mane kankino skausmas“. Netrukus viskas dar pablogėjo. Jos žibintuvėlis nustojo švietęs ir ankšta erdvė paskendo visiškoje tamsoje.
Tuo tarpu Robertas Mackle`as beviltiškai mėgino susigrąžinti dukrą. Sugniuždytas minčių, jog galėjo prarasti vienintelį šansą ją išgelbėti, jis išplatino pagrobėjams skirtą pranešimą spaudai, kuriame patikino, kad neturi nieko bendra su bandymais juos suimti. Tai suveikė: R. Mackle`as vėl sulaukė skambučio, kuriame buvo nurodyta atvykti į vieną gruntinį kelią į vakarus nuo Majamio ir palikti lagaminą su pinigais. R. Mackle`as padarė, kaip buvo nurodyta, ir kartu su žmona bei Federalinio tyrimų biuro (FTB) pareigūnais pradėjo laukti kito skambučio.
15 val. telefonas suskambėjo. G. S. Kristas papasakojo, kaip rasti Barbaros buvimo vietą, bet jo nuorodos buvo paviršutiniškos. Daugiau kaip šimtas FTB agentų nuskubėjo į tą vietą ir pradėjo paieškas. Galiausiai po kurio laiko, kuris atrodė kaip visa amžinybė, vienas žmogus išgirdo silpną stuksenimą. Vyrai puolė plikomis rankomis rausti žemę.
Po 12 minučių Barbara Mackle – nusilpusi, bet nesužalota – buvo iškelta iš kapo. Kol vienas FTB agentas nešė ją į laukiantį automobilį, ji netgi sugebėjo pademonstruoti netikėtą humoro jausmą. „Jūs esate pats gražiausias vyras, kokį man teko matyti“, – su šypsena tarė ji agentui. Tuometinis FTB direktorius J. Edgaras Hooveris džiugias naujienas nedelsiant pranešė jos tėvams.
G. S. Kristas buvo rastas netoli Floridos pakrantės, kai teisėsauga susekė jo motorinę valtį, kurią jis įsigijo už išpirkos pinigus. R. Eisemann – Schier nuo pareigūnų slapstėsi dar 79 dienas (jai teko „garbė“ tapti pirmąja moterimi, patekusia į FTB labiausiai ieškomų asmenų dešimtuką). 1969 metais G. S. Kristas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, bet po 10 metų buvo paleistas lygtinai.
Deja, po kelerių metų jis sužlugdė savo galimybę likti laisvėje. Jis baigė medicinos mokslus Grenadoje ir Dominikoje ir galiausiai Indianos valstijoje rado bendrosios praktikos gydytojo darbą. Tačiau 2003 metais jo licencija dirbti buvo panaikinta.
Po trijų metų G. S. Kristas vėl pateko į teisėsaugos akiratį: šį kartą už tai, kad užsakė laivą į Pietų Ameriką ir gabeno kokainą bei nelegalius svetimšalius. Alabamoje G. S. Kristas buvo suimtas ir nuteistas kalėti penkerius metus. 2010 metais jis išėjo į laisvę. Tačiau 2012 metais dėl pažeistų lygtinio paleidimo sąlygų (jis be leidimo buvo išvykęs iš šalies) vienas JAV apygardos teisėjas panaikino šį sprendimą ir skyrė jam dar 40 mėnesių nelaisvės.
Šiandien G. S. Kristas gyvena Džordžijos valstijos Oberno mieste. R. Eisemann – Schier atliko ketverių metų laisvės atėmimo bausmę ir buvo deportuota į savo gimtąjį Hondūrą.
Barbara Mackle, kuri dabar yra Barbara Woodward, ištekėjo ir susilaukė keturių vaikų. Ji gyvena Floridoje. Tačiau prisiminimus apie tris su puse dienos trukusį siaubą ji laiko savyje. Per daugelį metų ji atsisakė duoti interviu apie savo išgyvenimus.
