– Rašote disertaciją apie užkrečiamas ligas XIX–XXI a. lietuvių tautosakoje. Kokias ligas nagrinėjate?
– Nagrinėju užkrečiamas ligas, kurios liaudiškai dar vadinamos limpamomis ligomis. Jų priskaičiuoju apie 20. Pagrindinis mano tyrimo šaltinis – Lietuvių literatūros ir tautosakos rankraštyne esantys rankraščiai, ten randamos mitologinės sakmės, tikėjimai, patarlės, priežodžiai ir t. t.
– Kaip žmonės suprasdavo, kad jiems siunčiamas maras ir cholera?
– Galima skirti dvi suvokimo skirtis. Viena – kai liga traktuota per religinę prizmę. Manyta, kad tai – Dievo bausmė, rykštė už nuodėmes. Tokiu atveju žvilgsnis krypdavo į tautines mažumas, socialinius sluoksnius, garsėjančius ne itin padoriu gyvenimu. Galima sakyti, buvo ieškoma atpirkimo ožių. Kitas interpretacijos būdas – manymas, kad liga siunčiama piktai nusiteikusių žmonių (nusiteikusių žmonių) ir net mitinių būtybių.
– Kaip buvo pranešama apie pačią ligą?
– Žmonės imdavo matyti įvairius ženklus. Yra pasakojimų, kad matomi anomalūs reiškiniai, dažniausiai pastebimi danguje, pavyzdžiui, „prieš marą ant dangaus pasidaro juodas grabas ar kryžius, ar žvaigždė su uodega“. Pastaroji žvaigždė su uodega – kometa. Tiek Lietuvoje, tiek Europoje kometos traktuotos kaip kažko blogo ateityje pranašas.
Taigi būdavo ieškoma šių ženklų. Kartais tai suintensyvėdavo žmonėms išgirdus atsitiktinius garsus, pavyzdžiui, kažkokį pliaukštelėjimą. Yra sakmė, kad maras apie save paskelbia pliaukštelėdamas botagu. Taip visas kaimas sužino, kad savaitės eigoje prasidės epidemija.
– Su kuo žmonės siejo epidemines ligas?
– Jos buvo siejamos su svetimybe, kitoniškumo sandu. Kaip rodo mano pačios tyrimai, yra sąsaja su mirties erdve. Mitologinėse sakmėse kalbama apie tai, kokioje erdvėje tos ligos būna, kol ateina į žmogaus erdvę.
Pasakojama apie marą, kuris plinta per žydą. Kai Dievas nenori naikinti žmonių, jis tą žydą užlaiko, tuomet žydas vaikšto tarp ledinių marių. Kai Dievas užsimano žmoniją naikinti, žydą jis išleidžia. Kitoje sakmėje pasakojama apie burtininkes, raganas, deginančias vilnas, kaulus ant kalno ir siunčiančias tuos dūmus į bendruomenę. Net įvardijama, kad viskas vyksta ant Šatrijos kalno. Tiek kalnas, tiek marios iš realios gyvenamosios erdvės perkeliami į mitologinę erdvę.
– Kaip žmonės įsivaizdavo maro ir choleros išvaizdą?
– Įdomu, kad maras dažnai vaizduojamas kaip moteris – juodai, prabangiai apsirengusi ponia, važiuojanti karieta, su vežikais. Gali būti net kelios moterys arba merginos, apsirengusios baltai, vaikštančios palaidais plaukais. Cholera visuomet vaizduojama kaip viena moteris, irgi apsirengusi baltai, bet atrodanti skurdžiau, net kaip elgeta.
– Ir visos ligos įsivaizduotos kaip moterys?
– Taip, tik viename pasakojime maras vadinamas ponu. Maras kaip vyras populiaresnis kaimynų latvių tautosakoje. Pas mus praktiškai įsivaizduotos tik moterys.
– Kokią funkciją atlieka užkalbėjimai?
– Patys užkalbėjimai yra žodinės maginės formulės, turinčios paskirtį ir galinčios paveikti fizinę arba psichinę realybę. Užkalbėjimų funkcijų yra labai įvairių. Bandant išvaryti ligą iš ligonio kūno, ji siunčiama į kažkokią erdvę, kur turėtų transformuotis arba nunykti. Ta erdvė negyvenama – kur gaidžiai negieda, šunys neloja. Pagrindinė užkalbėjimo funkcija – sunaikinti ligą sergančiojo kūne, kažkaip rasti su ja ryšį ir išprašyti.
– Ar būdavo žmonių, kurie neužsikrėsdavo, nes būdavo ypatingi?
– Taip. Kai pasklisdavo žinia, kad gretimuose kaimuose siautėja maras ar cholera, žmonės imdavosi gynybinių ritualų. Bandyta apsisaugoti, kad nesusirgtų bendruomenė. Pavyzdžiui, per naktį išaudžiamas audeklas, kuris ryte apnešamas ir pakabinamas aplink kaimą, nuo vienų vartų iki kitų. Kitas būdas – rasti du dvynius, be to, pakinkyti du dvynius jaučius. Tie dvyniai su jaučiais turi aparti gyvenvietę nepertraukiama vaga.
Kalbant apie žmones, kurių liga nepaliesdavo, sakmėse minima, kad nemirdavo tie, kurie turėdavo vienokį ar kitokį kontaktą su ligos demonais. Pavyzdžiui, žmonės, gaminantys karstus. Kai užklupdavo epideminės ligos, tokie žmonės tarsi turėjo imunitetą.
– Kodėl reikia marą ir cholerą personifikuoti?
– Įdomus klausimas. Čia sutikčiau su viena estų tyrinėtoja. Ji mano, kad ligų personifikavimas reikalingas visuomenei kaip kolektyvinė baimės suvaldymo forma. Kai ligai suteikiamas pavidalas, ji tampa priešininku, prieš kurį reikia kovoti.
