Kai kurios motinos, gyvenančios miesto daugiabučiuose, savo atžaloms būtiną lauko laiką suteikdavo įkeldamos jas į prie lango pritvirtintas platformas – kūdikių narvus, rašo thevintagenews.com.

Gydytojas Lutheris Emmettas Holtas, dažnai vadinamas pediatrijos tėvu, buvo vienas pirmųjų kūdikių būvimo gryname ore šalininkų. XIX amžiaus devintame dešimtmetyje jis vadovavo Niujorko kūdikių ligoninei ir turėjo nemažai įtakos kūdikių priežiūrai. Jo pastebėjimai dėl aukštų kūdikių mirtingumo rodiklių nuo didelio bakterijų kiekio paskatino sukurti pieno sertifikavimą.

Apeidamas ligoninę jis pastebėjo, kad seselės prie kūdikių lopšių tvirtina užrašus apie skiriamus medikamentus ir vaiko būklę. Jis pradėjo rašyti savo paties užrašus, taip duodamas pradžią „medicinos kortelėms“, kurios naudojamos iki šių dienų. Jis surinko savo paties ir medicinos seselių pastebėjimus ir 1894 metais išleido vadovėlį „The Care and Feeding of Children: A Catechism for the Use of Mothers and Children’s Nurses“ (angl. Vaikų priežiūra ir maitinimas: motinoms ir vaikų slaugytojoms skirtas katekizmas).

„Grynas oras būtinas kraujui atsinaujinti ir išgryninti, jis ne mažiau reikalingas sveikatai ir vystymuisi nei tinkamas maistas, – rašė L. E. Holtas. – Pagerėja apetitas, virškinimas, skruostai parausta – matomi visi geros sveikatos požymiai.“

L. E. Holtas toliau dėstė, kad vaikas gali kvėpuoti grynu oru miegodamas kūdikiui skirtame vežimėlyje lauke ar įdėtas į lopšį saugiu atstumu nuo plačiai atverto lango. Jis tikėjo, kad grynas oras sustiprins mažylio imunitetą: „Beveik visada tie, kurie miega lauke, yra stipresni vaikai, mažiau linkę peršalti nei kiti“.

Nors gydytojas nerekomendavo vaikų laikyti lauke konkrečiai aptvertose platformose išorinėje daugiabučio namo lango pusėje, tačiau XX amžiaus pradžioje būtent to ėmėsi sumanios (arba į neviltį puolusios) mamos.

Ir taip elgėsi ne vien neturtingi žmonės. Štai Eleanor Roosevelt, išgirdusi, kad grynas oras teigiamai veikia kūdikių sveikatą, 1906 metais pakabino vielinį narvą prie savo sublokuoto namo palangės, kad jame galėtų snausti naujagimė Anna. Langas buvo į šiaurės pusę, todėl buvo vėsu ir krito šešėlis.

„Niekada nesidomėjau lėlėmis ar mažais vaikais, – rašė E. Roosevelt savo autobiografijoje. – Ir absoliučiai nieko nežinojau apie kūdikio priežiūrą ar maitinimą.“

Anna tame narve gailiai verkė, į ką netrukus dėmesį atkreipė kaimynai, pagrasinę pranešti apie tai Žiauraus elgesio su vaikais prevencijos draugijai.

„Man tai buvo didelis šokas, – rašė toliau E. Roosevelt. – Maniau, kad esu labai šiuolaikiška mama.“

Savo 1906 metų knygoje „Health-Care of the Baby“(angl. Kūdikio sveikatos priežiūra) Louisas Fischeris apibūdina tokius prie lango tvirtinamus narvus kaip „patogų lauko miegamąjį, lengvai pritvirtinamą prie bet kurio lango“.

„Ši lauko lovelė puikiai pritaikyta miestų butams, – rašė L. Fischeris. – Ji 36 colių ilgio, 24 colių pločio ir 27 colių aukščio (apie 92x61x69 centimetrus, red.). Kūdikis gali būti motinos ar auklės regėjimo lauke. Yra metalinis stogas, kad vasarą visada būtų vėsu. Dėl tvirtų rėmų jis visiškai saugus. Kūdikis negali iškristi, į vidų negali įskristi musės ar uodai.“

1922 metais išradinga jauna mama kreipėsi dėl „nešiojamo kūdikio narvo“ patento. Savo prašyme Emma Read iš Spokano (Vašingtono valstija) rašė, kad „gerai žinoma, kad sveikatos požiūriu kyla daugybė sunkumų auginant ir tinkamai įkurdinant kūdikius ir mažus vaikus perkrautuose miestuose“.

E. Read pasiūlė „gaminį kūdikiams ir mažiems vaikams, kuris būtų kabinamas prie pastato išorės greta atidaryto lango, kur galima įdėti kūdikį ar mažą vaiką. Šį gaminį sudaro korpusas ar narvas, į kurį galima įdėti kūdikį ar mažą vaiką kartu su tinkamais žaislais“. Jos išradimas priminė viščiukams skirtą narvą. Per metus moteris gavo patentą.

Ketvirtajame dešimtmetyje šis išradimas pasiekė piką Londone, kai Čelsio kūdikių klubas ėmė platinti šiuos narvus visame mieste. Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus atstatymo darbams kai kurie architektai savo projektuotuose vidutinei klasei skirtuose namuose iškart numatydavo kūdikiams skirtus balkonėlius.

Kūdikių narvai pradėjo grimzti į užmarštį XX amžiaus antroje pusėje, kilus susirūpinimui dėl naujagimių ir kūdikių saugumo.

Ir nors šiandieniniai kūdikiai kvėpuoja grynu oru moderniuose ir brangiuose vežimėliuose, kas žino, ar po šimto metų ta idėja kam nors neatrodys beprotiška.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (28)