Apie įvykį, kuris nutiko Dušanbėje, tuo metu rašė daugybė laikraščių. Tačiau rizikuodami savo gyvybėmis, gydytojai pašalino granatą iš kareivio kūno. Tokių žygdarbių pasaulyje minima vos keletas. Pacientą operavo chirurgas Jurijus Vorobjovas, rašo kulturologia.ru.

Ant operacinio stalo buvo atsidūręs kareivis Vitalijus Grabovenka, kuris buvo sužeistas, kai bandė užtaisyti granatsvaidį. Mūšio įkarštyje jis suprato, kad į jį pataikė granata, ir jis net spėjo tai pasakyti vaikinams, kurie teikė jam pirmąją pagalbą. Tačiau kiti kariai jo žodžius palaikė proto užtemimu ir atskridusiu sraigtasparniu skubiai išsiuntė sužeistąjį į ligoninę. Medikai sutvarstė skeveldrų padarytas žaizdas, peršvietė jį rentgenu, bet nieko įtartina neišvydo. Atrodė, kad kariui beliko pasveikti.

Tačiau Vitalijus jau kitą dieną pajuto kažką negera: aplink žaizdą stipriai didėjo tinimas, jis beveik negalėjo judinti rankos. Matydami, kad paciento būklė prastėja, gydytojai atliko pakartotinę rentgenogramą. Jie įtarė tarpraumeninę hematomą, bet išvydo stačiakampio formos – maždaug 11 x 3 cm – šešėlį. Rentgeno nuotrauką jie nusprendė parodyti kariškiams, kurie buvo gydomi toje pačioje ligoninėje. Jie patvirtino, kad kario kūne yra įstrigusi granata. Ji buvo su sprogdikliu, todėl bet koks atsitiktinis judesys galėjo sukelti sprogimą.

Operacija - išminavimas

Gydytojai buvo šokiruoti. Visų pirma, jie suvokė, koks pavojus jų tykojo: pacientas 13 dienų vaikščiojo po ligoninę ir net bandė žaisti stalo tenisą. Nelaimės buvo išvengta tik stebuklo dėka. Antra, iškilo klausimas, kas apsiims karį operuoti.

Konsiliumo metu buvo nuspręsta, kad Vitalijų operuos ligoninės vedėjas J. Vorobjovas. Apie šį įvykį jau buvo pranešta aukščiausiajai vadovybei ir veikti reikėjo nedelsiant. Chirurgo asistentu sutiko būti Aleksandras Dorochinas, anesteziologu – Vladimiras Moiseikinas. Visi trys vyrai gerai suvokė, kuo jie rizikuoja: J. Vorobjovas turėjo du vaikus ir žmona jau laukėsi trečiojo, A. Dorochinas ką tik buvo vedęs – nuo vestuvių nebuvo praėjęs nė mėnuo, o V. Moiseikinas taip pat buvo jaunas tėvas.

Operacija - išminavimas

Operacijai buvo pasirengta labai greitai. Vitalijus buvo perkeltas į atskirą palatą, o slaugės jį pradėjo lankyti tik vilkėdamos neperšaunamas liemenes. Gydytojams buvo parūpinti apsauginiai išminuotojų kostiumai, svėrę daugiau kaip 40 kg (beje, tuo metu šalyje tvyrojo 40 laipsnių karštis). Gamykloje buvo pagaminti ir specialūs instrumentai, kuriais reikėjo ištraukti granatą. Jie savo forma priminė špagos rankeną ir turėjo apsaugoti chirurgo ranką nuo galimų skeveldrų.

Operacija - išminavimas

Operacija buvo numatyta perrišimo patalpoje. Toks sprendimas buvo priimtas dėl pragmatiškų priežasčių: jei būtų nugriaudėjęs sprogimas, operacinės galėjo prireikti nukentėjusiems gydytojams operuoti. Į ligoninę buvo atvežta reikiamos grupės kraujo: taip pat tam atvejui, jei dėl sprogimo kam nors tektų perpilti kraują. Slaugių paslaugų buvo nuspręsta atsisakyti. Saugumo sumetimais visiems likusiems ligoninės pacientams buvo uždrausta išeiti iš savo palatų.

J. Vorobjovui teko priimti sudėtingą sprendimą: jis suprato, kad granatą galima tiesiog išpjauti. Tačiau tokiu atveju pacientas liktų neįgalus, nes negalėtų valdyti rankos. Tačiau buvo galima daryti įpjovimą ir atsargiai ištraukti pavojingą svetimkūnį. Tokia operacija buvo kur kas sudėtingesnė. Patyręs chirurgas, kuris jau buvo atlikęs daugiau kaip 2 tūkst. operacijų, nusprendė padaryti viską, kad paciento ranka galėtų funkcionuoti. Ir jam tai pavyko.

Operacija praėjo sėkmingai, visi atliko savo darbą tiksliai ir be jokių klaidų. Anesteziologas paskyrė reikiamą dozę vaistų, kad pacientas nepadarytų nė menkiausio judesio, o chirurgas užtikrintais judesiais ištraukė mirtinai pavojingą granatą. Į ligoninę atvykę išminuotojai ją iš karto nukenksmino.

Operacija - išminavimas

Istorija baigėsi laimingai – Vitalijus pasveiko. Kai vaikinas atvėrė akis, ne iš karto suprato, kas įvyko: ant staliuko stovėjo pamerkta gėlių puokštė (ligoninėje jis tapo tikru didvyriu), o šalimais sėdėjo... tėtis.

Operacija - išminavimas

Sunku patikėti, bet tėvas atskrido į Tadžikiją iš tolimos Ukrainos Černigovo srities, kai tik gavo iš sūnaus laišką. Patekęs į ligoninę ir neįtardamas nieko bloga, Vitalijus buvo parašęs artimiesiems laišką, kad jam sekasi gerai ir kad jis iš Afganistano neva atvyko į darbo komandiruotę Dušanbėje (tuo metu buvo suėję beveik vieni metai, kai jis kariavo Afganistane). Tėvus šis laiškas pradžiugino, tačiau vienas Vitalijaus draugas atkreipė dėmesį į adresą ant voko ir prisiminė, kad tai – ligoninė. Apimtas negeros nuojautos, tėvas nusipirko lėktuvo bilietą ir jau po dienos buvo vietoje.

Operacija - išminavimas

Vitalijus operacijos dieną pavadino savo antruoju gimtadieniu, nors tai nėra tik metafora: iš tikrųjų tą dieną, kai vyko operacija, jam suėjo 20 metų.

Tėvas, sužinojęs, kas įvyko, nusprendė nejaudinti savo žmonos smulkmenomis ir jai nurodė, kad sūnui buvo pašalintas apendicitas. Vitalijus į namus grįžo tik po kelių mėnesių, kai jau buvo pasveikęs.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (68)