„Senovėje kiekvienas kaimas turėdavo vieną ar dvi pirtis, kurias kūrendavo savaitgalio metu. Kas savaitgalį pirtį pakurdavo vis kita šeima; ji privalėdavo atsinešti ir savas malkas. Pirties kūrenimas – fizinis darbas – būdavo patikimas vyriausiajam sūnui“, – apie senovines tradicijas pranešime spaudai pasakojo J. Paškevičienė.
Kai pirtis būdavo iškūrenta, per kaimą pasileisdavo bėgti vaikas, garsiai skelbdamas, kad jau galima maudytis. Kuomet pirties akmenys būdavo labiausiai įkaitę, pirmieji nusiprausti eidavo vyrai: į pirties garinę patalpą įžengdavo vyriausias grupėje esantis asmuo, po jo – visi kiti. Vaikai iki 5 m. amžiaus eidavo praustis su moterimis, kurios pirtyje ne tik maudydavosi, bet ir skalbdavo drabužius.
Kibiras vandens – ir praustis, ir grindis plauti
Lietuvoje pirtys paprastai būdavo dūminės, be kamino. Krosnis sudėta iš akmenų, kuriuos kaitindavo besiveržianti ugnis: viena iš Ilzenbergo dvaro pirties krosnių yra būtent tokia. Kadangi ant įkaitusių akmenų pilamas vanduo virsta garu, krosnis laikyta pirties širdimi: nuo jos priklauso garo kokybė.
„Besiprausiantieji neatidarydavo durų, kad neišleistų garo – tokiu būdu taupydavo. Apie pirties vėdinimą niekas anksčiau nebūtų pagalvojęs, – teigė J. Paškevičienė. – O kad pirtyje neužsibūtų per ilgai, senoliai į sieną tarp rąstų įsmeigdavo balaną ir maudydavosi, kol ši sudegdavo. Tai būdavo it laikrodis, rodantis, per kiek laiko reikia nusiprausti.“
Kiekvienas į pirtį eidavo su asmeniniu kibiru vandens: kibiro užtekdavo žmogui nusiprausti. Vanduo prausimuisi būdavo sušildomas arba pastatant sklidiną bačką prie krosnies, arba įmetant karštą akmenį į kibirą su šaltu vandeniu – tai vadinama vandens milinimu. Nuo nusiprausimo likęs vanduo parnešamas atgal į trobą ir panaudojamas grindims plauti.
Dvaro pirties ypatumai
Ponams skirtų pirčių taip pat būdavo – štai Valdovų rūmų archeologai rado vantų likučius, apie kurių paskirtį galima spręsti iš ypatingo šakų surišimo būdo – sukryžiuojant ir perrišant – būdingo vantoms.
Dažniausiai didelės pirtys yra vandens parkuose, o itin erdvią garinę patalpą turinčias pirtis Lietuvoje galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Viena didžiausių garinių yra Ilzenbergo dvare, kur gali patogiai susėsti 25 žmonės.
„Ilzenbergo pirtis statyta 2015 m., kai dvaras minėjo 500 metų jubiliejų. Tai – tradicinė lietuviška garinė pirtis, turinti dvi krosnis. Didelės kaitinamosios erdvės dėka krosnys yra toli nuo sėdinčių asmenų, todėl garas pasiskirsto tolygiai, „minkštai“ pasiekdamas kūną. Ši pirtis unikali dar ir dėl to, kad tiek sėdint kaitinamoje patalpoje su langu, tiek erdviame priepirtyje su stikline siena, galima grožėtis Ilgio ežero tolių panorama, o po pirties įšokus į ežerą – paplaukioti tarp Lietuvos ir Latvijos, nes ežero viduriu eina valstybinė siena“, – linksmai apie pirtį kalbėjo Ilzenbergo dvaro vietininkas G. Bingelis.
Ant Ilzenbergo pirties gultų vienu metu yra sugulę net 10 žmonių: tokiu būdu „Vantos lapo“ laida užfiksavo Lietuvos pirčių rekordą. Pasak G. Bingelio, tokios erdvios pirtys tinka ne tik maloniai ilsėtis, bet ir mokytis pirties meno, sužinoti apie pirties procedūras, stiprinančias sveikatą, organizuoti komandinius žaidimus ar čempionatus.
Maudymasis pirtyje šią dieną
Pirties malonumai patiriami tada, kai remiamasi senolių patirtimi: kuomet pirtis yra teisingai iškūrenama, jai tinkamai pasiruošiama ir deramai elgiamasi.
„Pabrėžiame, kad garinės pirties temperatūra neturi viršyti 60 laipsnių. Tuomet galima ramiai kvėpuoti, ant akmenų pilti tik šiltą gryną vandenį, švelniai vanotis ir, per vieną užėjimą, garinėje praleisti net iki 30 min. Tačiau, jeigu oras patalpoje siekia apie 100 laipsnių, joje išbūti labai sunku: šitoks karštis kenkia organizmui, jį išdžiovina“, – perspėjo pirtinimosi žinovė J. Paškevičienė.
Maudymosi pirtyje procesas susideda iš kelių etapų. Pirmajame etape derėtų užeiti, sušilti, nuraminti protą. Antruoju užėjimu – pašalinti negyvą odos sluoksnį įvairių druskų bei žolelių pagalba. Druska padeda atverti poras, nuvalo negyvas daleles; ja galima ir pakvėpuoti, įlašinus levandų ar kitokio aliejaus. Trečiuoju užėjimu patartina vanotis – arba pačiam, arba su pirtininko pagalba. Ketvirto užėjimo metu, kada oda – jau švari, išvanota – ją galima pamaitinti, naudojant medų, vaisius, avokadus, įvairias uogas.
„Moterys ypač mėgsta natūralias kūno kaukes: iš esmės ant kūno galima tepti viską, kas skanu. Paprastai kaukių porcijos daromos dvigubos, nes dalis suvalgoma, – juokavo J. Paškevičienė. – Natūralią kaukę galima pasigaminti iš kepto obuolio, trinto su medumi ir cinamonu. Arba gerai prinokusio avokado, medaus bei šlakelio citrinos; taip pat tinka šokoladas, braškės.“
