Padėtis pasikeitė tada, kai į Didžiąją Britaniją atvyko bengalų kareivis Sake`as Deanas Mahometas. Tuo metu jis tarnavo britų armijoje ir buvo žinomas kaip pirmasis indas, anglų kalba išleidęs kelionių prisiminimų knygą. Mahometas buvo apsukrus žmogus ir netrukus atidarė pirmąją indišką kavinę Anglijoje. Verslas nebuvo itin sėkmingas, jis bankrutavo. 1814 m. Mahometas ėmėsi kitos veiklos – šampūno gamybos ir šios priemonės populiarinimo.
Mahometas teigė, kad indiškais aliejais papildyti šampūnai pagelbės išsaugoti gražius plaukus ir net sustabdys plikimą. Mahometo išradimas tuojau buvo pripažintas ir išradėjas netgi tapo karaliaus George`o IV ir Williamo IV asmeniniu galvos trinkėju.
Namų apsaugos sistemą sukūrė vieniša slaugytoja
Afroamerikietė Marie Van Brittan Brown dirbo slaugytoja vietinėje ligoninėje, nemažai laiko praleisdavo ir namuose. Deja, čia ji ne visada jausdavosi saugiai – praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje Niujorko mieste nepaprastai išaugo nusikaltimų skaičius, o policijos pajėgos nebuvo stiprios, lėtai ir vangiai reaguodavo į skambučius ir pagalbos prašymus.
Taip M. Brown šovė mintis sukurti pirmąją namų apsaugos sistemą. Padedama vyro Alberto, moteris sukūrė sistemą, galinčią vaizdo kamera stebėti prie lauko durų esančius žmones. Kiemo vaizdas ir netgi garsas buvo transliuojami per miegamajame esantį televizorių, o šalia jo Brownai įtaisė ir pavojaus mygtuką, padedantį greičiau susisiekti su policija.
M. Brown šią apsaugos sistema kūrė namų ūkiams, bet netrukus šiuo efektyviu išradimu pradėjo naudotis ir verslo kompanijos. Namų apsaugos sistemos išradėjai M. Brown buvo įteiktas Amerikos Nacionalinio mokslo komiteto apdovanojimas.
K. Petrauskas buvo gyvas paminklas
Kai 1920 m. gruodžio 31-ąją Kaune įvyko pirmasis Lietuvos operos teatro spektaklis – Giuseppe Verdi „Traviata“, pirmajam Alfredo vaidmens atlikėjui Kiprui Petrauskui tebuvo 35 metai, tačiau jis jau buvo šlovingiausias visos trupės narys, išėjęs mokslus Peterburgo konservatorijoje, dešimtmetį sėkmingai dainavęs tenykščiame Marijos teatre, gastroliavęs Amerikoje.
Du dešimtmečiai nepriklausomoje Lietuvoje – tai K. Petrausko šlovės zenito ir kulto metai. Jis buvo garbinamas, jo menui įamžinti 1929 m. buvo išleistas prabangus albumas – su įspūdingomis fotografijomis ir prakilniu Balio Sruogos tekstu, jo vardu buvo pavadinta gatvė. Tokio įamžinimo – pavadinti gatvę gyvo žmogaus vardu – buvo nusipelnęs tik prezidentas Antanas Smetona ir kunigas bei rašytojas Vaižgantas.
K. Petrausko gyvenimas, talentas, turtai, nuotykiai ir akibrokštai buvo visuomenės dėmesio centre. Neblėso jo šlovė ir po karo. Pirmaisiais sovietiniais dešimtmečiais jis vėl lyg gyvas paminklas vaikščiojo po jau Vilniun persikėlusį operos teatrą.
E. M. Remarque`as „Vakarų fronte nieko naujo“ parašė vos per šešias savaites
Erichas Maria Remarkas Remarque`as – vienas populiariausių XX a. vokiečių rašytojų. Į literatūros istoriją jis įėjo pirmiausia kaip įtaigus prarastosios kartos likimo vaizduotojas. E. M. Remarque`as priklauso rašytojų kartai, patyrusiai dramatiškus XX amžiaus istorinius įvykius: Pirmąjį pasaulinį karą, fašistinį terorą, Antrąjį pasaulinį karą, sudėtingą pokarį. Visa, kas susiję su liūdnais ir tragiškais žmonių likimais, tapo svarbiausia Remarko kūrybos tema.
Tikroji rašytojo pavardė – Erichas Paulis Remarque`as. Ilgainiui jis pavardę pakeitė į „Maria“ – motinos garbei. Savo knygą „Gyvybės kibirkštis“ E. M. Remarque`as dedikavo seseriai, kuri gyvendama Vokietijoje karo metais išdrįso pasisakyti prieš fašizmą ir buvo nacių nuteista myriop.
Pasirodžius pirmosioms E. M. Remarque`o knygoms, Hitlerio šalininkai ėmė skleisti gandus, kad po E. M. Remarque`o pavarde slepiasi prancūzų žydas, kurio tikroji pavardė Krameris. Tokia pavardė išties susidėlioja perskaičius E. M. Remarque`o pavardę iš kito galo. Greičiausiai toks pretekstas persekioti savo tėvynainį naciams pasirodė bent jau paaiškinamas.
E. M. Remarque`ą ilgą laiką persekiojo nešlovė – jis buvo vadinamas tėvynės išdaviku, pigia garsenybe. Kalbama, kad E. M. Remarque`as išpirko veik visą savo pirmos knygos tiražą, nes jos gėdijosi. Savo garsųjį prarastosios kartos romaną „Vakarų fronte nieko naujo“ jis parašė per neįtikėtinai trumpą laiko tarpą – šešias savaites. Paskui dar šešis mėnesius rankraštis dūlėjo stalčiuje, kol galiausiai buvo išleistas.
Pasibaigus karui, vien Vokietijoje per metus buvo parduota bent 1,5 mln. romano „Vakarų fronte nieko naujo“ egzempliorių.
