1. Ekstravagantiški norai
Tarp Viktorijos epochos gyventojų gedulas tikrai buvo madingas. Siekdami žengti koja kojon su mada, žmonės dar būdami gyvi ir visiškai sveiki, surašydavo nurodymus, koks turėtų būti jų laidotuvių apdaras. Žinodami, kad šie laiškai ir testamentas visada bus saugomi jų artimųjų, jie surašydavo kiekvieną į galvą atėjusią smulkmeną.
Pavyzdžiui, viena moteris – Marry Drew parašė visą knygą nurodymų, ką daryti po jos mirties. Moteriai įvyko persileidimas ir ji mirė ligoninėje. Paskutinė jos valia buvo detaliai surašyta 56 puslapių knygoje.
Viktorijos epochoje buvo labai svarbu gauti mirusiajam anksčiau priklausiusį daiktą. Dauguma Mary paliktų daiktų buvo papuošalai draugėms ir knygos vyrams. O tiems draugams, kuriems neužteko vertingų daiktų, moteris paliko savo plaukų sruogų.
2. Juvelyriniai dirbiniai iš plaukų
Karalienė Viktorija visada nešiodavo medalioną su velionio vyro princo Alberto plaukų sruoga. Greitai šią madą perėmė pavaldiniai – daugelis nešiodavosi artimųjų plaukų sruogą. Manyta, kad geriausias būdas – padaryti iš plaukų sruogos papuošalą.
Bėgant metams žmonės darėsi vis kūrybingesni – iš plaukų ėmė pinti sudėtingas konstrukcijas, jomis puošdavo seges, auskarus ir vėrinius. Kartais iš kelių mirusių artimųjų sruogų nupindavo visą vainiką. Plaukai tvirti, tad iki šiol muziejuose tebėra iš jų nupintų puošmenų.
3. Gedulo žiedai
Nors buvo galima pasidaryti papuošalų iš mirusių artimųjų plaukų sruogų, kai kuriems to nepakako. Jei žmogus ilgai sirgdavo ir būdavo žinoma, kad jis mirs po kelių mėnesių, kartais šiam atvejui užsakydavo specialių papuošalų. Pavyzdžiui, Adai Lovelace 1852 m. diagnozavo vėžį. Tuo metu tai reiškė mirties nuosprendį, taigi Ada užsakė specialius graviruotus žiedus savo vyrui ir vyriausiai dukteriai. Vyrui ant žiedo ji išgraviravo, kad tikisi, jog jų sielos bus amžinai kartu.
Nors Ada ne itin sutarė su dukterimi, ant mergaitės žiedo buvo išgraviruota, kad motina gerbia jos nuoširdumą. Dviem jaunesniems sūnums moteris paiko pinigų ir paprašė nusipirkti po žiedą jos atminimui. Gedulo žiedų užsakydavo daugelis. Viktorijos laikų dokumentai ir dienoraščiai pasakoja apie specialius kasdien nešiojamus žiedus.
4. Gedulo drabužiai
Kai mirdavo žmogus, jo artimieji buvo socialiai įpareigoti gedulo laikotarpiu nešioti juodus drabužius. Gedulo drabužiai visam pasauliui rodė, kad jį nešiojantys žmonės liūdi ir nori būti palikti ramybėje. Žmonės, kurių artimieji neseniai mirė, nesilankydavo puotose ar kituose socialiniuose renginiuose.
Jei neseniai mirusio žmogaus giminaitis viešai pasirodydavo su pernelyg ryškiais, linksmais drabužiais, tai buvo laikoma nepagarbos ženklu. 1875 m. rašytojas Kate‘as Normanas Mcdonaldas parašė, kad ši tradicija kvaila, bet ji gyvavo dar kelis dešimtmečius.
5. Gedulo apatiniai drabužiai
Viktorijos epochos gyventojai po artimo žmogaus laidotuvių nešiodavo ne tik gedulo drabužius, bet ir apatinius. Moterų absoliučiai visi apatiniai drabužiai būdavo juodi. Tuo metu mirtis buvo ne šiaip madinga, ji buvo seksuali. Moterys vartodavo arseną ir opiumą, kad būtų išblyškusios, lyg prie mirties, nes nuo tuberkuliozės mirštančios moterys buvo laikomos labai gražiomis. Na o balta oda ir juodi apatiniai įplieksdavo laukinę aistrą.
Viktorijos laikais žmonės labai santūriai elgdavosi viešumoje, o likę be pašalinių akių tapdavo tiesiog nevaldomais. Balti apatiniai laikyti nekaltybės simboliu, juos vilkėdavo moteris per pirmą vedybų naktį. Pasibaigus Viktorijos epochai, žmonės ėmė atviriau demonstruoti savo seksualumą, o juodi apatiniai imti laikyti erotiškais, seksualiai agresyviais.
6. Pomirtinės fotografijos
Pirmosios fotografijos buvo brangios. Ir jei žmonės neleisdavo sau prabangos tiesiog įsiamžinti su šeima, mirus artimiems žmonėms, ypač vaikams, atminčiai nusifotografuodavo su jais, kaip gyvais, tik galbūt miegančiais, kad liktų jų atvaizdas atminčiai. Kad būtų įtikimiau, pomirtinėse fotografijose mirusiųjų skruostai rausvinti, vaikai ar suaugusieji sodinti į krėslus, naudojant specialius įtaisus statomi ir prilaikomi. Paprastai aprengiami pačiais gražiausiai drabužiais. Mamos įsiamžindavo su mirusiais vaikais, tarsi jie tik užmigę.
Kita Viktorijos epochos tendencija – nuotraukos su dvasia. Išplaukęs kito žmogaus ar veido atvaizdas lyg plaukė ore prieš tą, kuris fotografavo. Karalienės Viktorijos sūnus turėjo „nuotrauką su dvasia“. Ilgos ekspozicijos metu auklė pasilenkė virš objektyvo, norėdama pataisyti Arthuro drabužius ir pusiau perregima atsirado nuotraukoje.
Okultizmu užsiimdavę žmonės manė, kad vaiduokliai rado būdą pasirodyti per nuotraukas. Nacionaliniame mokslo ir masinės informacijos priemonių muziejuje Jungtinėje Karalystėje yra nuotraukų su dvasiomis kolekcija. Baigiantis XIX a., žmonės suprato, kad iš tiesų tai – ne vaiduokliai, bet ir toliau darė tokias nuotraukas dėl smagumo.
7. Eskizai
Ne kiekviena šeima galėjo sau leisti mirusio artimojo nuotrauką, o kai kuriems ir toliau labiau patiko piešti portretai.
Dailininkas Johnas Callcottas Horsley‘is savo noru lankėsi morge ir piešė neseniai mirusių vaikų eskizus. Daugelis šeimų buvo pernelyg neturtingos, kad galėtų sumokėti už nuotraukas ar profesionalius portretus.
Sužinojęs, kad mieste mirė vaikas, dailininkas greitai keliaudavo į morgą, kad spėtų nupiešti vaiką, kol veido raumenys dar atsipalaidavę ir atrodo, kad vaikas taikiai miega, o ne mirė.
Savo dienoraštyje dailininkas parašė: „Laikau savo pareiga tai daryti. Kas, jei ne aš, galėtų tai daryti.“ Kai mirė dailininko tėvas, sūnus pirmiausia išsitraukė savo albumą. Kiti dailininkai darė šeimos narių eskizus, kol jie dar buvo gyvi (pavyzdžiui, jei žmogus sirgdavo tuberkulioze ar kita mirtina liga).
8. Skulptūros ir pomirtinės kaukės
Kai mirė karalienės Viktorijos vyras, ji užsakė jo skulptūrą iš marmuro, kurią pastatė rūmuose. Žiūrėdama į mylimo vyro skulptūrą ji visada rasdavo paguodą ir ramybę. Kai karalienė Viktorija mirė, ją palaidojo šalia princo Alberto, o ant kapo pastatė skulptūras iš balto gipso.
Tuo metu turtingi žmonės užsakydavo artimųjų skulptūras iš gipso. Skulptūras darydavo pagal nuotraukas, darytas iš karto po mirties. Kartais padarydavo pomirtinę žmogaus kaukę, kad paskui išlietų panašią skulptūrą.
9. Laidotuvių lėlės
Prieš laidodami šiek tiek laiko žmogų laikydavo atvirame karste, kad artimieji galėtų su juo atsisveikinti. Tačiau daugeliui tėvų būdavo sunku žiūrėti į savo mirusius vaikus. Jie užsakydavo vaško lėles, kurios atrodė kaip vaikai. Lėlėms pridėdavo net tikrus vaikų plaukus.
Jei vaikas gimdavo negyvas ar įvykdavo persileidimas, vietoje kūno laidodavo vaško lėlę. Viktorijos laikais buvo didelis vaikų mirtingumas.
10. Vokai ir atminimo kortos
Viktorijos epochoje žmogus, gaudamas juodai apvedžiotą baltą voką, iš karto suprasdavo, kad kažkas mirė. Charlotte Bronte ir Charleso Dickenso kūriniuose dažnai aprašomi tokie vokai. Norėta, kad žmonės iš karto sužinotų apie tragišką voko turinį ir galėtų jį atplėšti būdami vieni.
Tokių vokų viduje ne visada būdavo laiškai. Kartais būdavo mirties korta – su išgraviruotu paveikslėliu. Mirus vaikui, atminimo korta būdavo daroma ant balto popieriaus, mirus suaugusiam – ant juodo popieriaus.
