Kalėdų šurmulys, blizgučiai, išpuoštas miestas. Laisvės alėja. Imbierinė arbata, dilgčiojančios rankos, brolis šalia ir pokalbis apie gyvenimą. Juokiamės ir pastebime, jog prasilenkiant su žmonėmis vis kažko visi žvilgčioja į mus. Man tai jau įprasta, nes esu beveik be blakstienų, plaukai pabėgo vos pradėjus stipresnę chemoterapija, tačiau kažkodėl visi tie žvilgsniai ėmė įkyrėti. Tik staiga, prieina vienas vyrukas ir sako:
– Ar galėčiau Jus abu užkalbinti, nes atrodot tokie laimingi?
Aš net pasimetu... Vadinasi štai kur šuo pakastas! Mūsų pilkoji masė nepratusi matyti laimingus žmones. Sustoję šnekame gal pusvalandi, apie tikėjimą, viltį, geras emocijas, pozityvumą. Pasidalinę geromis emocijomis išsiskirstome. Ir tada pagalvoji – nereikia Dievo, Alacho, Budos ar Krišnos. Mes patys esame ir kuriame stebuklus. Tereikia tik šiek tiek panorėti, o jei nelabai sekasi, paprašyti savo angelo sargo ir geros mintys, pozityvumas atlėks pasispardydami.
Šiemet, kaip niekad tikėjau, kad įvyks kažkas stebuklingo. Tačiau viskas buvo atvirkščiai. Kaip sakau, šitie Gaidžio metai buvo tokie gaidiški, kad turbūt gaidiškesnių ir nebegali būti: buvo diagnozuotas kasos vėžys ( nors man tik 34 m.), jau turėjau 13 chemoterapijų, praleidau visus įmanomus renginius, netekau plaukų (o tai, kas keisčiausia, net buvo skaudžiau, nei sužinoti diagnozę) ir pasiskaninimui Gaidys dar spėjo pridėti prie visos puokštės gėrybių 6 metastazes kepenyse. Pasipylė mintys apie mirtį, bet uždaviau sau klausimus: kas užaugins mano du mažus vaikus? Manęs tai nebus. Kaip vyras gyvens? Juk kitą mamą turbūt parves? Mano mama turbūt išprotės? Visi tik ir šnekės: matai, tokia jauna, o jau vėžys.
Tačiau nėra to blogo kas neišeitų į gerą: pakeičiau požiūrį į gyvenimą, mitybą, pradėjau daugiau šypsotis, grūsti blogas mintis iš galvos, nekreipti dėmesio į tai, ką kiti šneka ir galvoti tik pozityviai. Myniau Kauno klinikų Onkologijos ir Hematologijos skyriaus slenkstį kas dvi savaites: tyrimai, adatos (jų jau šiemet gavau apie 300), nerimas laukiant atsakymų...
Ir štai ateina taip ilgai lauktos Kalėdos, o su jomis ir imbieriniai sausainiai, antytė, žuvytė ir, be abejonės – nuostabioji Kalėdinė eglutė. Nuostabūs kvapai, planavimas, kur ir pas ką važiuosime, ką aplankysime ir užkrėsime pozityvumu. Ir, be abejonės, vis dar kirbanti viltis, kad vis dėlto Kalėdos – stebuklų metas.
Ir tikrai, stebuklų būna. Po ilgo gydymo ir magnetinio rezonanso galime pasidžiaugti, jog vėžys traukiasi ir liko tik viena metastazė. Valiooo!!! Ir sako, netikėk stebuklais. Tikiu ir tikėsiu ir visiems palinkėsiu tikėti. Nuoširdžiai, taip kaip mylite gyvenimą, šeimą. Gyvenimas yra gražus ir vien tai, kad mes čia esame, jau yra stebuklinga. Tik mes patys galime sukurti stebuklus, reikia tik šiek tiek norėti, o panorėjus dar tuo labai tikėti. Tad palinkėsiu stebuklingai gražių metų. Mylėkite gyvenimą ir skleiskite pozityvumą, tik jis gydo ir stumia pirmyn.
Živilė
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją (21)