Vienas didžiausių džiaugsmų turint šunį būna tuomet, kai po ilgos kelionės ar sunkios darbo dienos grįžti namo, praveri duris ir tave pasitinka didžiulės, spindinčios šuns akys, vizganti uodega ir laimė, tarsi būtum vienintelis gyvas žmogus pasaulyje. Tuo momentu, kad ir koks sunkus gyvenimas bebūtų, tu supranti, jog kažkas tave myli taip, tarsi rytoj nebeegzistuotum.
Maža to, tai kartojasi kiekvieną dieną ir niekada nesibaigia, bent jau kitoje durų pusėje laukiančiam keturkojui, nes jo akyse tu esi pats geriausias jo draugas.
Nors gyvenime, literatūroje ir kine galime išgirsti ar išvysti daug pasakojimų, įrodančių, kad šunys yra geriausi žmonių draugai, niekas negali prilygti tam gyvūnui, kurio ištikimybės istorija šildo ir daužo širdį labiau negu kas kita, rašo svetainė thevintagenews.com. Kai svarstysite, kodėl šunys laikomi geriausiais žmogaus draugais, ši liūdna ir graži istorija galės jums atsakyti, kodėl.
Tai istorija apie Hachiko – visų mylėtą akitą, kuris kiekvieną dieną devynerius metus iki pat savo mirties tuo pačiu metu ateidavo į tą pačią vietą laukti savo brangiojo šeimininko, nežinodamas, kad jis darbe netikėtai mirė ir jau niekada nebesugrįš.
Tokijo universiteto profesorius Hidesaburo Ueno, kurio specializacija buvo žemės ūkio mokslai, 1924 metais nusprendė susirasti ištikimą palydovą. Taigi jis pradėjo ieškoti šuniuko. Tačiau jis nenorėjo bet kokio šuns: jis troško protingo, nepriklausomo ir bebaimio keturkojo. Šios savybės būdingos akitų veislės šunims, kurie Japonijoje vadinami Imperatoriaus saugotojais.
Profesorius tobulo akitų veislės šuniuko ieškojo ilgai, nes jie buvo itin reti. Kad jam padėtų, jo studentas Hirokichi Saito atliko kruopštų tyrimą ir išsiaiškino, kad Japonijoje yra likę tik 30 grynaveislių akitų. H. Saito paragino profesorių iš 30 lokalizuotų šios veislės šunų paimti globoti tą, kurį jis rado Odatos mieste Akitos prefektūroje.
Paklausęs studento, jis pasirinko šį šunį ir pavadino jį Hachiko, kurį dar šaukdavo Hachi pravarde. Netrukus jie tapo neatskiriami. Hidesaburo, niekada nesusilaukęs vaikų, pamilo savo šunį ir Hachiko tapo nuolatiniu jo palydovu.
Jų draugystė buvo tokia tvirta, kad kiekvieną rytą Hachiko lydėdavo Hidesaburo į Šibujos traukinių stotį Tokijo centre, o pavakary vėl grįždavo į tą pačią stotį jo pasitikti, kad jie kartu pareitų namo.
Ši tradicija truko beveik dvejus metus iki 1925 metų gegužės 21-osios, kai Hachiko kaip įprastai atsitūpė prie Šibujos traukinių stoties išėjimo, laukdamas savo šeimininko. Traukinys atvyko, bet Hidesaburo iš jo neišlipo. Jo draugas daugiau niekada nebepasirodė. Per patį paskaitos vidurį universitete profesorius staiga mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis.
Po vyro mirties našle likusi Hidesaburo žmona, negalėdama tinkamai pasirūpinti šunimi, atidavė jį savo buvusiam sodininkui. Hachiko apsigyveno naujuose namuose su nauja šeima. Tačiau niekas nesitikėjo, kad per visus likusius 10 metų jis kiekvieną rytą ir pavakarę vis ateis į tą pačią traukinių stotį ir toje pačioje vietoje bei tuo pačiu metu beviltiškai lauks sugrįžtant savo senojo šeimininko, kuris, žinoma, niekada nepasirodys.
Pirmieji metai Hachiko nebuvo lengvi. Bėgo dienos, po to – mėnesiai ir metai. Stoties darbuotojai, manydami, kad tai benamis šuo, galintis kelti grėsmę žmonių saugumui, visuomet mėgindavo jį nuvyti. Tačiau Hachiko, nepaisant visko, vis ateidavo. Vieną 1932 metų rytą vienas žurnalistas ir buvęs Hidesaburo studentas, kuris kiekvieną dieną matydavo šį šunį, kai ryte važiuodavo traukiniu į darbą ir po pietų juo grįždavo, nusprendė pasekti nusiminusį keturkojį iki jo namų.
Čia jis susipažino su sodininku Kuzaboro Kobayashi, naujuoju Hachiko šeimininku, ir sužinojo jo ištikimybės istoriją. Žurnalistas pradėjo rašyti straipsnius apie Hachiko viename stambiame Japonijos laikraštyje.
Netrukus Hachiko daugeliui žmonių tapo tikru įkvėpimu. Apie jį sužinojo garsenybės iš visos šalies. Žmonės atvykdavo į minėtą stotį, kad savo akimis įsitikintų, jog ši istorija yra tikra. Hachiko visiems tapo žinomas kaip „Chuken-Hachiko“ – „Hachiko – ištikimasis šuo“. 1934 metais priešais Šibujos traukinių stotį netgi buvo pastatyta Hachiko statula, kurios atidengimo ceremonijoje dalyvavo ir pagrindinis jos svečias – ištikimasis šuo.
Deja, po metų, 1935 metų kovo 8 dieną, Hachiko nugaišo. Tai įvyko toje pačioje stotyje, kol jis tebelaukė savo šeimininko. Šuo sirgo vėžiu. Jis buvo palaidotas šalimais savo šeimininko Aojamos kapinėse Tokijuje.
Hachiko paliko šį pasaulį, bet šuns, kuris niekada neprarado vilties, istorija sulaukė pasaulinio dėmesio. Per daugelį metų, įkvėpti neįtikėtino šuns ryžto, daugybė žmonių parašė knygas apie Hachiko ir jo ištikimybę, o 2009 metais režisierius Lasse Hallstromas sukūrė filmą „Hachi: A Dog`s Tale“ („Hačiko: šuns istorija), kuriame nusifilmavo Richardas Gere`as ir Joan Allen.
90-ųjų šuns išėjimo metinių proga Tokijo universitetas, kur dėstė ir mirė Hidesaburo Ueno, pastatė bronzinę profesoriaus ir jo keturkojo draugo statulą.
Ji stovi prie pat pagrindinio įėjimo į pastatą ir vaizduoja ilgai lauktą abiejų draugų susitikimą: H. Ueno šypsosi, o Hachiko akys spindi iš džiaugsmo.
Taigi, kai kitą kartą kalbėsite apie draugystę ir ištikimybę, tai bus istorija, kurią būtina papasakoti.
Fausta Marija Leščiauskaitė
Prenumerata
Orai
Horoskopai
Kalendorius
Receptai
Kryžiažodžiai
Fotogalerijos
Užsakomasis turinys
Valiutų kursai