Mano Kalėdų stebuklas įvyko dar tais laikais, kai Kalėdas švęsdavome už uždarų durų, slapčiomis – jos tada būdavo tiesiog eilinė darbo diena. Žinoma, jei neišpuldavo savaitgalį. Taigi, tai buvo tarytum ir eilinis gruodžio trečiadienis, tačiau jis tapo viso mano gyvenimo stebuklu.
Gyvenome nedideliame Lietuvos miestelyje, kur beveik visi vienas kitą (bent jau iš matymo) pažinojo. Ir visi kažkodėl įsivaizdavo turintys teisę šniukštinėti po svetimus – kaimynų ar bendradarbių – gyvenimus. Ne išimtis ir mano šeima. Be abejonės, daug kam kėlėme susidomėjimą. Mat buvome susituokę jau ne vienerius metus, bet vis dar tebegyvenome dviese, be vaikučių.
Žinojau, kad pakampiais šnibždamasi apie tai, jog negalime susilaukti palikuonių, jog kažkuriam „kažkas“ yra netvarkoj, ir tas „kažkas“ buvo įvardinamas ne tik logiškomis, bet ir absurdiškomis priežastimis, kurios kėlė ir pasipiktinimą, ir juoką. Be abejonės, skaudu, kai tu ir pats kenti dėl tokio nelemto likimo, ir dar esi apipilamas paskalomis. Vis dėlto niekam nesiguodžiau. Niekam nedemonstravau savo nerimo ir ašarų, savo nusivylimo. Tiesiog ėjau iškėlusi galvą ir džiaugiausi, kad niekas bent jau neišdrįsta mėginti atvirai įlįsti „į dūšią“.
Rudenį buvome atšventę savo dešimtąsias vestuvių metines. Žinoma, su linkėjimais susilaukti pabiručių. Šypsojomės, dėkojome, linksėjome galvomis, o pasibaigus šventei, kai likome dviese, apsikabinome ir darniai duetu apsiverkėme.
Žiema buvo ankstyva ir labai šalta. Jau lapkričio viduryje privertė kalnus sniego. Artėjant Kalėdoms apsirgau. Pakilo temperatūra, atsinaujino angina. Gulėjau lovoje be jėgų ir kiauras tris dienas blogavau. Galiausiai vyras nutempė mane pas gydytoją. Kaip tyčia, buvo atėjęs metas ir profilaktiškai pasitikrinti sveikatą dėl darbo – mat dirbau vaikų darželyje, ir tai daryti reikėdavo kasmet. Taigi namo grįžau nešina biuleteniu, pilnu krepšiu vaistų ir siuntimais persišviesti plaučius, apsilankyti pas okulistą, ginekologą.
Taigi, kitą dieną suskubau išsiristi iš lovos. Nors ir iš paskutiniųjų, įtryniau druska ir prieskoniais anytos atvežtą vištą – šiaip ar taip, juk Kalėdos, bent jau vienu du su vyru susėsime vakare prie šventinio stalo. Paskui parlėkė vyras ir išbildino mane į rajono centrą pas gydytojus.
Be entuziazmo šaltutėliame kabinete traukiau nuo savęs drabužius. Svajojau apie šiltus savo namučius, puodelį karštos arbatos, tad net nelabai klausiau, ką man sako ta gydytoja. O ji domėjosi, ar nevėluoja mano moteriškos ligos, ar pastaruoju metu nejaučiu savijautos pasikeitimo. Mat jai kilo įtarimas, jog aš esu nėščia!
O Dieve! Net pašokau nuo kėdės. Negali būti! Nejaugi iš tiesų mane galėjo aplankyti šitokia laimė?!
Ir vis dėlto ji aplankė. Dabar mano vienintelei, vienturtei laimei, gimusiai neįtikėtinai karštos vasaros viduryje, jau trisdešimt treji. Esu tikra, kad tai pats didžiausias stebuklas, ištikęs mane ir mano mylimą vyrą per Kalėdas.
Roma
