Per dvi Europą nusiaubusias epidemijas, siautusias nuo XIV a. pradžios iki XVIII a. pradžios, buboninis maras nusinešė daugiau nei 70 mln. gyvybių.
Mūsų dienomis iki 3 tūkst. asmenų kasmet kontaktuoja su šia liga, tačiau ji dabar itin efektyviai gydoma antibiotikais. Vis dėlto Madagaskare siaubą keliantis maro protrūkis kelia didelę įtampą ir sėja nerimą, rašo thevintagenews.com. Kadangi Europoje ne vieną šimtmetį siautusios ligos epidemija neišvengiamai buvo lydima siaubo ir paslapčių, dalykai, siejami su šia mirtina liga, pavyzdžiui, gąsdinantys gydytojų dėvėti drabužiai, vis dar kelia nemalonias asociacijas.
Nors gydytojai Romoje ir Venecijoje panašius apdarus dėvėdavo jau nuo XIV a., maro gydytojo kostiumas itin plačiai papilto XVII a. Prancūzijoje. Tuo metu medikai dar nė nenutuokė, kad šios ligos užkratą perduoda mikroskopinės bakterijos, ir laikėsi miazmos teorijos. Buvo tikima, kad ligos užkratas keliauja kenksmingais garais, kuriuos skleidžia šiukšlės, pūvančios žuvys ir kitokie nešvarumai.
Manyta, kad šie nemalonūs kvapai užteršdavo orą ir užkrėsdavo žmones bei gyvūnus įvairiomis mirtinomis ligomis. Miazmos teorija išliko esmine ligų atsiradimą paaiškinančia teorija, kai būdavo mėginama pagrįsti choleros ir maliarijos priežastis. Situacija nesikeitė iki XIX a. antrosios pusės, kai pagaliau mokslininkai suformulavo tikslią bakterijų teoriją.
Maro pacientų gydytojo kostiumo pradininkas – XVII a. gyvenęs gydytojas Charlesas de Lorne‘as, kurio profesiniai pasiekimai buvo labai vertinami ir jam buvo patikėtos net trijų Prancūziją iš eilės valdžiusių karalių – Henriko IV, Liudviko XIII ir Liudviko XIV – asmeninio gydytojo pareigos. Ch. de Lorne‘as gydytojų aprangą sumodeliavo remdamasis karių apranga. Tai buvo sunkus nuo galvos iki kulkšnių visą kūną dengiantis apsiaustas, pirštinės ir odiniai batai. Akivaizdu, kad toks kostiumas turėjo apsaugoti gydytojus nuo bet kokio nesaugaus kontakto su užkrėstaisiais.
Vis tik skiriamuoju gydytojų ženklu tapo paukščio snapą primenanti kaukė, skirta apsaugoti jos savininką nuo žalingų dujų įkvėpimo, juk būtent jos laikytos baisios ligos priežastimi. Šios kaukės snapas būdavo pripildomas kvapniųjų gydomosiomis savybėmis pasižyminčių žolelių, turėjusių apsaugoti gydytojus nuo kontakto su maru, įkvepiant gaivaus žolelių aromato, kai aplink būdavo vien tik užterštas oras su užkratu. Maža to, kaukėje esančios skylutės akims būdavo su apvaliais stiklais ir gydytojai turėdavo nešioti juodą skrybėlę, pabrėždavusią jų profesiją ir statusą.
Vos tik pasirodę Prancūzijos gatvėse maro pacientų gydytojai iš karto tapo kančios ir tragedijos sinonimu. Paprasti žmonės dažnai būdavo linkę juos vertinti kaip mirties ir Dievo bausmės pranašus. Siekdami sumažinti kontaktą su ligos užkratu maro pacientų gydytojai nešiodavosi ilgas medines lazdas, kurias naudodavo apkrėstųjų apžiūroms atlikti.
Lazdos būdavo naudojamos gatvėse sąmonę praradusių asmenų pulsui fiksuoti ir siaubingos odos būklei įvertinti. Be to, didelė dalis maro apkrėstus asmenis gydžiusiųjų naudodavo šias lazdas, kai tekdavo gintis nuo užkrėstųjų ir vilties netekusių miestiečių minių, atakavusių juos ir maldavusių sustabdyti kančias ir skausmą.
Nors maro pacientų gydytojų kostiumai buvo sukurti tam, kad apsaugotų dėvinčiuosius nuo kontakto su ligos užkratu, vis tik ir jie patys neretai mirdavo nuo tos pačios ligos. Kadangi užkrėstųjų gydymas būdavo vykdomas neefektyviomis priemonėmis nežinant tikrųjų ligos atsiradimo priežasčių, šie įmantrūs apdarai dažnai gydytojų neišgelbėdavo.
XVII a. higienos standartais buvo apverktini, o ligos užkratas keliaudavo per musių ir žiurkių įkandimus, kontaktą su užterštu maistu, skysčiais ir audiniais, infekciją sukeliančiais ore esančiais lašeliais, maro aukas gydę asmenys dažnai tapdavo tokie pat ligoti ir neturintys šansų išgyventi kaip ir tie, kuriuos jie bandė išgydyti.
