Jie buvo rasti maždaug už 10 km nuo ekspedicijos tikslo, viename miške, beveik už 1,5 km nuo jų stovyklos. Tuo metu, kai oro temperatūra siekė maždaug 30 laipsnių šalčio, jie buvo be slidžių, batų ir striukių. Dviem iš dalyvių buvo skilusios kaukolės, dar du buvo patyrę krūtinės lūžius, o viena grupės narė neturėjo liežuvio. Sovietų Sąjungos tyrėjai šių žygeivių žūties priežastis nurašė „galingai gamtinei jėgai“ ir, nepraėjus nė mėnesiui, bylą nutraukė, rašo atlasobscura.com.
Štai kas žinoma apie šį incidentą: šeši slidininkai mirė nuo hipotermijos, o trys – nuo sužalojimų. Jie mirė atskirai: du kūnai buvo rasti po kedru netoli laužo likučių, o trys – įvairiais atstumais nuo šio medžio. Dar keturių žmonių palaikai buvo aptikti vienoje dauboje už 75 metrų.
Dviem žmonėms, kurie buvo rasti po medžiu, buvo apdegusios rankos. Keturi kūnai, gulėję dauboje, buvo aptikti tik gegužės 4 dieną, nuo incidento praėjus trims mėnesiams. Panašu, kad gyvieji ekspedicijos dalyviai naudojosi kai kuriais mirusiųjų drabužiais. Liudmilos Dubininos pėda buvo apvyniota Jurijaus Krivoniščenko kelnių dalimi, o Semionas Zolotariovas buvo rastas mūvintis L. Dubininos kepurę ir paltą. Kai kurie drabužiai buvo įplėšti, tarsi kažkas juos būtų traukęs jėga.
Sniege buvo matyti aštuonios ar devynios poros pėdsakų – jie priklausė tik slidininkams ir nerodė, kad incidente būtų dalyvavusi pašalinė šalis. Aplinkui nebuvo jokių grumtynių ir kitų žmonių ar gyvūnų, galėjusių prisiartinti prie stovyklos, ženklų. Vasario 2-osios naktį, tą dieną, kai, sprendžiant iš dienoraščių, slidininkai galėjo žūti, siautė pūga.
Savo stovyklavietę žygeiviai buvo įkūrę Cholat Sjachylo (Mirusio kalno) šlaite, maždaug 1100 m aukštyje. Visi keliautojai – aštuoniems iš jų buvo per 20 metų ir tik S. Zolotariovui – per 40 metų – buvo patyrę alpinistai, kurie tam, kad patektų į tą vietą, įveikė užšalusius ežerus ir visiškai negyvenamus rajonus. Nepaisant bjauraus oro ir lėtesnio judėjimo, negu buvo planuota, paskutiniai jų dienoraščio įrašai atspindėjo pakilią dvasią. Kaip buvo įprasta tuometinėje Sovietų Sąjungoje, jie netgi rengė savo kelionei skirtą laikraštuką, kurį pavadino „Vakaro Ortotenas“. Jame, beje, buvo tokia antraštė: „Nuo šiol žinome, kad sniego žmonės egzistuoja“. „Juos galima sutikti Šiaurės Urale, šalimais Otorteno kalno“, – toliau rašė laikraštukas. (Manoma, kad keliautojai su humoru taip rašė apie save. )
Kai buvo rasti pirmieji penki kūnai, buvo pradėtas teismo tyrimas, kuris nustatė, kad žygeivių mirties priežastis yra hipotermija. Iš pradžių atrodė, kad jų žūtys yra aiškios. Žuvusieji buvo įvairiai išsirengę, įskaitant vieną tik su apatiniais drabužiais. Tačiau tai buvo aiškinama „paradoksaliuoju nusirengimu“, kuris ištinka maždaug 25 proc. visų hipotermijos aukų: sutrikus pagumburio funkcijoms, žmogui ima atrodyti, kad kūno temperatūra kyla, nors iš tikrųjų ji krenta. Tačiau toliau darėsi vis keisčiau.
Smarkiai nuniokota slidininkų palapinė buvo prapjauta iš vidaus, o visi keliautojų daiktai tebebuvo jos viduje. Kodėl jie mirė nuo šalčio, jei prieš išlįsdami į žvarbų orą turėjo galimybę pasinaudoti žiemos reikmenimis? Sprendžiant iš vaizdo, jie palapinę paliko prieš savo norą ir labai skubėdami. Įdomu tai, kad S. Zolotariovas iš stovyklos išbėgo su savo kamera, bet nepasiėmęs jokių reikmenų.
Rustemui Slobodinui, kurio mirties poza rodė, kad jis kartu su I Diatlovu ir Zina Kolmogorova bandė grįžti į palapinę, buvo skilusi kaukolė, tačiau tyrėjai nusprendė, kad jį pražudė gamtos stichija, o ne šis sužalojimas. Jokių išorinių žaizdų ant jo kūno nebuvo aptikta.
Istorija tapo dar keblesnė, kai dauboje buvo rasti ir ištirti dar keturių ekspedicijos dalyvių palaikai. Tiek L. Dubininai, tiek S. Zolotariovui buvo lūžę šonkauliai, o Nikolajaus Thibeaux – Brignolles kaukolėje buvo aptiktas nemažas įskilimas. Smūgio jėgą, kuri galėtų padaryti tokio sunkumo sužalojimus, vienas iš tyrėjų prilygino automobilių avarijai. Buvo akivaizdu, kad šiuos sužalojimus padarė ne žmogus. Nė vienas žuvusysis neturėjo minkštųjų audinių sužalojimų, tarsi slidininkų kūnus būtų sutraiškęs slėgis.
Kai buvo nustatyta, kad L. Dubinina neturi liežuvio, vėl iškilo teorija dėl galimo kitos šalies vaidmens. Kas tai galėjo padaryti? Kodėl? Gal jį išpjovė kitas grupės narys? Ir kur jis dingo? Tačiau nebuvo jokių ženklų, kad aplinkui būtų lankęsi pašaliniai žmonės, netgi čiabuviai mansiai, kurie kartais sutinkami tose vietovėse. Labiausiai glumino tai, kad kai kurių žygeivių drabužiuose buvo žymiai padidėjusi radiacija.
1959 metų gegužę, „nenustačius kaltosios šalies“, tyrimas buvo nutrauktas. Tai įvyko vos po kelių savaičių, kai buvo rasti paskutiniai keturi kūnai. Tyrimo bylos buvo archyvuotos ir įslaptintos. Kai žlugus Sovietų Sąjungai jos vėl tapo prieinamos, dalis jų buvo dingę.
Nesulaukus jokių realių ir viešų atsakymų į šiuos keistus klausimus, per 50 metų ši tragedija apaugo keisčiausiomis teorijomis. Tačiau panašu, kad versijų kūrėjus labiausiai audrino Sovietų Sąjungos vyriausybės sprendimas staigiai nutraukti bylą.
Tą naktį, kai žuvo I. Diatlovo grupė, maždaug už 80 km nuo įvykio vietos kiti stovyklautojai danguje matė oranžines sferas. Kai kas aiškino, kad tai galėjo būti tarpžemyninės raketos R-7, skridusios virš stovyklavietės, kuri buvo įsikūrusi kelyje nuo Baikonuro kosmodromo iki Čiornaja Gubos – sovietų branduolinių bandymų poligono. Kalbant apie radiaciją slidininkų drabužiuose, kai kas spėliojo, kad jie galėjo gerti ištirpdytą sniegą, kuris buvo užterštas.
Vienas 12 metų liudininkas, dalyvavęs penkių žuvusiųjų laidotuvėse, tvirtino, kad palaikai turėjo „rudą atspalvį“. Žinoma, neįmanoma išvengti sąmokslo teorijų (ir radiacijos), nepagalvojus apie ateivius ir NSO. Kai kurie žmonės dėl žygeivių žūties netgi kaltino sniego žmones, kurie buvo minimi studentų laikraštyje.
Iki šiol šių devynių žmonių žūtis neturi mokslinio paaiškinimo. Šis incidentas paskatino parašyti daugybę publikacijų: kai kurios iš jų buvo tiriamoji žurnalistika, o kitos – visiški prasimanymai.
Kalnų perėja, kurioje žygeiviai buvo įkūrę savo paskutinę stovyklavietę, buvo pavadinta I. Diatlovo garbei. Jurijus Kuncevičius – tas pats vaikas, kuris 1959 metais dalyvavo slidininkų laidotuvėse, įsteigė Diatlovo fondą, kuris iki šiol bando įtikinti Rusijos vyriausybę atnaujinti šios tragedijos tyrimą. Šis fondas Jekaterinburge taip pat yra įkūręs Diatlovo muziejų, kuris yra skirtas žuvusių keliautojų atminimui ir pasakoja keistą jų gyvenimo pabaigos istoriją.
Daugiau informacijos apie tragediją http://dyatlov-pass.com/.
