Nors Katalikų bažnyčia oficialiai jos nepripažįsta kaip šventosios, Brazilijoje ji tapo kultine asmenybe ir yra laikoma vergų palikuonių ir vargšų šventąja.
Egzistuoja keletas pasakojimų apie jos gyvenimą. Vieni istorikai tvirtina, kad jos šaknys yra Brazilijoje, kiti gi mano, kad ji kilusi iš Afrikos karališkosios šeimos. Nepaisant to, Rio de Žaneiro pavelde ji yra laikoma viena svarbiausių moterų.
Prisimenama, kad tai buvo labai graži moteris, turėjusi amazonės figūrą ir veriančias žydras akis. Ji gimusi kovo 5 dieną, tačiau tikslūs metai nežinomi – XIX amžiaus pirmoje pusėje. Jos motina Delminda buvo juodaodė iš Bantu genties. Manoma, kad ji buvo kilusi iš Galangos karališkosios šeimos, kuri buvo parduota į vergų laivą, vykusį į Rio de Žaneirą, Braziliją.
Delmindą išprievartavo baltaodis jos savininkas ir jau besilaukdama Anastasios ji buvo parduota Joaquinai Pompeu. Anastacia buvo viena pirmųjų juodaodžių moterų, gimusių su žydromis akimis.
Anastacia išaugo į neįtikėtino grožio merginą. Jos grožiu ir žydromis akimis plantacijose žavėjosi kiekvienas. Pavydo vedinos baltaodės moterys paprašė Anastacios savininkės sūnaus Joaquino Antonio priversti ją nešioti sunkią geležinę apykaklę ir specialią kaukę ant veido, kuris neleido jai kalbėti.
Ji stoiškai nešiojo vergės kaukę visą likusį gyvenimą ir visada elgėsi ramiai, maloniai ir su meile. Neįsivaizduojamas skausmas, kurį kėlė ši kaukė, vėliau taps jos kankinystės simboliu.
Egzistuoja daug pasakojimų, kodėl su ja buvo taip nežmoniškai elgiamasi, tačiau visose minima, kad ją išprievartavo jos savininkas. Vieni pasakoja, kad tokį žiaurų Anastacios likimą nulėmė jos grožio iššauktas baltaodžių moterų pavydas, kiti – kad kaukė jai buvo uždėta dėl pagalbos pabėgti mėginantiems kitiems vergams, už tai, kad ji vogė cukrų ar tiesiog mėgino priešintis savojo šeimininko seksualiniams kaprizams.
Po ilgų kančios ir žiaurumo metų, gražioji vergė mirė nuo stabligės, kurią sukėlė geležinė apykaklė. Tikima, kad prieš mirtį ji nuo sunkios ligos išgydė savo šeimininko sūnų ir atleido jiems už šiurkštų elgesį su ja.
Jos savininkas po jos mirties išdavė jai paleidimo į laisvę raštą, panaikinantį jos vergės statusą, Anastacia buvo palaidota Rio de Žaneiro vergų kapinėse.
Escrava Anastacia prisimenama kaip užuojautos ir atleidimo simbolis. Slaugytojos, kaliniai ir ligoniai meldžiasi jai, o Rio de Žaneire yra vieta, kur galima ją garbinti. Aktyviai pasirašinėjamos peticijos, raginančios Romą kanonizuoti ją kaip Šv. Anastasiją iš Rio de Žaneiro. Taip jau sutapo, kad vardas Anastacia kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio, reiškiančio „prisikėlimą“.
