Interviu Pulitzerio premijos laureatė, 21 romano autorė, viena didžiausių šių laikų rašytojų Anne Tyler pasakoja apie paprastų šeimų žavesį, įkvėpimo akimirkas ir mėgstamiausias savo rašytas knygas.
– Kaip apibūdintumėte „Mėlynų siūlų ritę“?
– Tai romanas, kurio veiksmas prasideda 2012-aisiais ir veda skaitytoją laiku atgal į 1920-uosius, pamažu atskleisdamas tipinės viduriniosios klasės šeimos iš Baltimorės, besididžiuojančios savo ypatingumu, istoriją.
– Kas Jus įkvėpė parašyti šį romaną?
– Mano jaunėlis brolis, kuriam dabar jau šešiasdešimt su trupučiu, visą gyvenimą atkakliai tvirtino, kad jį negrįžtamai traumavo incidentas, patirtas ketverių. Tąkart mama jam pasakė, kad tik numigęs pietų miego jis galės kartu eiti apsipirkti, bet atsibudęs jis suprato, kad ji išėjo be jo. „Buvo graži, saulėta pavasario popietė...“ – pradeda jis savo sagą kiekviena įmanoma proga nuo tos nelemtos dienos su tragizmo gaidele balse.
Argi ne įdomu, kad kiekvienas žmogus, kiekviena šeima turi vieną ar dvi esmines istorijas, su meile saugomas ir perduodamas iš kartos į kartą, o kitas lengvai išmeta iš galvos? Ši mintis privertė mane susimąstyti apie Vitšankų istorijas.
– Esate sakiusi, kad Jūsų knygose nėra paslaptingų žmogžudysčių, įtampos ar tikrų įvykių. Siužetų vingius jose kuria laiko tėkmė – vaikų gimimas, vedybos, mirtys, kiti kasdieniai įvykiai, kurie tiesiog nutinka. Kas jus skatina rašyti apie šeimos gyvenimą? Kuo jus žavi kasdienybė?
– Šeima yra priversta būti kartu. Šeimos nariai negali paprasčiausiai pasiduoti ir viską mesti taip, kaip tai gali daryti draugai ar pažįstami. Todėl šeima suteikia rašytojams galimybę išsamiai paanalizuoti žmones ir tai, kaip jie verda tame pačiame katile. Na, o dėl kasdienybės – mane visuomet stebino, kad žmonės sugeba gyventi lyg niekur nieko net žinodami, kad rytojus tikriausiai bus ne ką geresnis nei šiandiena.
– Ar rašydama dvidešimtąją knygą jautėtės kitaip, nei rašydama pirmąją?
– Rašydama jaučiau mažiau nerimo, bent didžiąją laiko dalį. Išmokau atsipalaiduoti, pasitikėti istorija ir leisti jai rutuliotis taip, kaip ji nori.
– Kuri Jūsų pačios rašyta knyga mėgstamiausia, jeigu tokia yra?
– Anksčiau atsakymas į šį klausimą buvo labai paprastas: „Pietūs restorane „Namų ilgesys“ („Dinner at the Homesick Restaurant“). Dabar dvejoju, nes „Mėlynų siūlų ritė“ tarsi nurungė „Ilgesį“ kovoje dėl mano simpatijos. Tačiau dar palūkėsiu, įsitikinsiu, kad tai ne trumpalaikis susižavėjimas „naujuoju vaiku“.
– Ką šiuo metu skaitote?
– Skaitau Heather O'Neill „The Girl Who Was Saturday Night“. Ši knyga man taip patiko, kad skaitau ją jau antrą kartą per pastarąsias dvi savaites. Knygos autorė, be abejonės, geriausia pasaulio šypsenų konstruktorė. Jos kūryba man vis sukeldavo tokią netikėtą, bet kartu nuoširdžią šypsena, kad nusišypsojus negalėdavau garsiai nenusijuokti.
Parengė Julija Kalvelytė
