Šios moters dienos prasideda panašiai: atsikėlę 6 val. ryto jie su vyru Krisčiu geria kavą, kalbasi, aptaria dienos darbus... Vis dėlto pačios dienos anaiptol nėra panašios ir tradicinis ištekėjusios bei vaikų turinčios moters scenarijus darbas–namai šiuo atveju neveikia.
Nuo mūsų pokalbio prieš trejus metus Agnės Gilytės gyvenime nutiko nemažai nauja – ji pagimdė antrą sūnų, išėjo iš studijos „Kukla Beauty Box“, parašė antrą knygą, pradėjo mokytis Žmogaus studijų centro Psichologijos akademijoje, tapo „DELFI stiliaus“ kanalo ambasadore, parengė greit pradėsiantį veikti projektą „Atradimai su Agne Gilyte“ ir persikėlė į butą netoli Aušros vartų. Jaukiame, erdviame saulės nutviekstame 4 kambarių bute pasitinka visa Agnės šeima: vyras Kristoforas Akromas, sūnūs Hubertas (4,5 m.) ir Teodoras (1,5 m.), auklė Vilma. <...>
Labiausiai netikėta tai, kad išlįsti į viešumą pagaliau sutiko Agnės vyras Kristis. „Juokinga duoti interviu apie tai, kaip vengiu duoti interviu. Agnei teko nemažai pažadėti, kad sutikčiau, – juokauja Kristis, bet neišduoda, ką būtent. – Gal tiesiog per daug branginu tai, ką turime? Mes mėgstame renginius, vakarėlius, nuo fotografų nesislapstome. Pats esu dirbęs naujienų fotografu, todėl žinau, koks nelengvas jų darbas. Tik pats viešumo neieškau. Man atrodo, kad būti žinomam yra labai varginantis dalykas, nes turi dalytis savo gyvenimu ne tik tada, kai tau gerai, bet ir tada, kai blogai.“
06.00. Laikas sau, arba Priešybių trauka
Agnės ir Krisčio rytas prasideda gana anksti. Keltis šeštą valandą, kad galėtų skirti laiko sau ir vienas kitam, jie nutarė visai neseniai, grįžę iš atostogų. „Jau esame tai bandę prieš pusmetį, bet miegas mus pasiglemžė, – juokdamasi sako Agnė. – Dabar bandome vėl. Mėgstu dieną pradėti ramiai. Patinka, kad ryte tiksliai žinai, kiek laiko turi ir ką gali nuveikti. Kada dar, jei ne ryte, galėtume rasti laiko sau ir vienas kitam? Geriame kavą, kalbamės, kartais skaitome knygas, aptariame dienos darbus. Dabar, kai namie šėlsta du maži viesulai, dviese praleidžiame dar mažiau laiko.“ Agnė neslepia, kad, atėjus į šeimą naujam nariui, pora susiduria tam tikru santykių išbandymu. „Manau, vaikai geriausiai patikrina santykių tvirtumą, – sako ji. – Pora gali 10 metų gyventi meduje, bet gimsta vaikas, ir meilė dingsta. Nuovargis daug lemia. Tampi jautresnis, nepakantesnis. Vis dėlto nesuprantu tų vyrų, kurie ima konkuruoti su kūdikiu dėl dėmesio ir skųstis, kad žmona jį nustūmė į šalį. Šiuo požiūriu Kristis yra tikras partneris.“
Pasak Agnės, juodu su Krisčiu labai skirtingi. „Jis labiau orientuojasi į detales, yra gana pedantiškas, – pasakoja moteris. – Kristis negali žiūrėti prastų filmų, klausytis nekokybiškos muzikos, geriau neturės jokio stalo, nei turės bet kokį. Galbūt keista, bet mane vis dar žavi, kaip skrupulingai jis viską daro, kaip mąsto. O aš tokia išsitaškiusi, išsiblaškiusi. Manau, Krisčiui patinka mano optimizmas, energija, pozityvumas, bet suprantu, kaip kartais tai vargina, nes jam tenka prisiimti daugiau atsakomybės.“
Vyras žmonai pritaria. „Manau, šeima panaši į laivą, – sako kelerius metus buriuojantis Kristis. – Laive visi atlieka skirtingus vaidmenis, ir tam reikalingos skirtingos savybės. Šeimoje – taip pat. Du vienodi žmonės tiesiog stumdytųsi pečiais ir kovotų dėl tų pačių dalykų.“ Ir priduria, kad priešingybės traukia, nors žibalo ir kibirkščių tokie santykiai taip pat pažeria daugiau. „Bent vienas lėkščių komplektas per mėnesį sudūžta, – juokiasi Kristis. – Man patinka, kad Agnė labai užsispyrusi. Labai daug reikalauja iš savęs ir šeimos. Net kai man nusvyra rankos, ji geba suvaldyti sudėtingiausias situacijas. Šios Agnės savybės ypač išryškėja keliaujant, kai negali išvengti force majeure.“ Netikėtų situacijų Akromų šeimai tikrai neturėtų trūkti, nes abu elgiasi gana spontaniškai. Štai neseniai susiruošė visa šeima atostogauti į Latviją. Susidėjo daiktus, pasuko mašinos link, pažiūrėjo į lietaus debesimis aptrauktą dangų ir… nuvažiavo į Slovakiją.
<...>
08.00 Sportas, klientės
Po pusryčių šeimos keliai išsiskiria. Į darbą besiruošiantis interaktyvios reklamos agentūros „Ad Fingers“ verslo plėtros vadovu dirbantis Kristis pakeliui į darželį nuveža Hubertą. Teodoras lieka su aukle Vilma. Jie, pasak Agnės, puikiai sutaria. Ir išties – mūsų pokalbio išvargintas mažylis vis ieško akimis auklės, tiesia į ją rankutes šaukdamas: „Aka, aka!“ Paklausta, ar nesunku prižiūrėti tokį uraganą, Vilma šypsodamasi atsako: „Jis tikrai energingas, bet man ramūs vaikai neįdomūs.“
Agnė skuba į sporto klubą. Pavasarį ji džiaugėsi badmintono treniruotėmis, o dabar atrado naują kompleksinių treniruočių, kai jungiami taiči, jėgos pratimų ir jogos elementai, programą. „Regis, nieko sudėtinga, bet išeini šlapia nugara, – pasakoja pašnekovė. – Mano priešas – monotonija. Turiu nuolat mokytis ko nors nauja. Metu sportą, kai jau žinau, kas po ko bus. Sportuoju du tris kartus per savaitę rytais, nes vakare tai pernelyg įaudrina, negaliu užmigti.“ Prieš eidama sportuoti Agnė padeda į šalį mobilųjį telefoną, nors tai jai labai sunku – pernelyg įprato visada būti pasiekiama. Radusi kelis praleistus skambučius, išsyk atskambina. Keičiantis sezonui, stilistės paslaugų prireikia ne vienai. Tvarkyti žmonių spintas ir padėti apsipirkti Agnei vis dar yra viena įdomiausių veiklų.
„Neseniai viename seminare, kuriame buvau, mokė įgyvendinti svajones. Ten sužinojau, kad esu idėjų žmogus – galiu visko prigalvoti, įkvėpti žmones, bet baigti ilgalaikius projektus man gana sunku, – pasakoja stilistė. – Šiuo požiūriu darbas su klientais idealus, nes gali jį pradėti ir baigti per vieną dieną, iškart matyti rezultatą. Kita vertus, reikalauja maksimalus susitelkimo. Turi atsiminti, ką moteris turi, ko jai reikia, ką matėme kitose parduotuvėse, įvertinti, kas jai tiktų ir patiktų. Mano mąstymas tuo metu turi būti kone chirurginio aštrumo, gal todėl laisvalaikiu esu tokia išsiblaškiusi.“
Agnė neslepia, kad neretai moterys į ją kreipiasi ne tik dėl drabužių, bet ir tikėdamosi išspręsti kitas problemas. Vykstant pokyčiams darbe ar šeimoje, jos nori įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, atrodyti jaunesnės, patrauklesnės arba solidesnės. Tikisi, kad kai susitvarkys spintą, atsiras daugiau tvarkos ir gyvenime, tačiau atsikratyti senų drabužių neskuba. „Vis dėlto reikia tam pasiryžti. Kad ir koks mielas būtų 30 metų spintoje kabantis lambados stiliaus sijonėlis ir bambos nesiekiantis megztukas, kol jų neišmesi, nebus vietos naujiems dalykams“, – teigia moteris. Kad geriau suprastų savo klientes, Agnė netgi pradėjo mokytis psichologijos. Prisipažįsta, kad kol kas šios studijos labiau padeda suprasti save, bet tai irgi gerai. „Išmokau atsiriboti, negraužti savęs dėl to, už ką nesu atsakinga. Aš – perfekcionistė. Jei matau, kad žmogus nusivylęs, ir pati jaučiuosi kaip pragare“, – atvirauja stilistė.
Apie 30 proc. Agnės klientų yra pastovūs, su jais dirbti lengviau, nes geriau pažįsta ir juos, ir jų spintas. Dažnai tokia paslauga dovanojama. Būna, žmonės apsiperka patys ir kviečia Agnę, kad sudėliotų derinius, pasiūlytų naujų idėjų. „Pastebėjau, kad moterys dabar nori turėti mažiau, bet geresnių, ilgalaikių daiktų. Ir man tai patinka“, – sako Agnė. Pati ji yra klasikinio stiliaus mėgėja, ir dauguma klientų panašūs, bet smagu išbandyti ir ką nors nauja, tai, kas konceptualu. „Iš tokių klienčių ir pati daug išmokstu“, – sako ji.
<...>
13.30 Dėmesio – eteris!
Po pietų Agnė skuba ruoštis tiesioginei „Delfi TV“ laidai. Šiandien jos pašnekovė – įmonės „Apranga Group“ pirkimo direktorė Ilona Šimkūnienė. Kaip ir visos Agnės vedamos konferencijos, ši primena smagų dviejų draugių pašnekesį apie drabužius, madą ir stilių, o jaudulį išduoda tik švelniai raustelėję laidos vedėjos skruostai. „Aš mintu tuo, man toks malonumas filmuotis, fotografuotis, šnekėti, stovėti prieš kameras, prieš auditoriją. Gaunu energijos ilgam. Gal tai ir yra tikrasis mano pašaukimas? – svarsto Agnė. – Pastaruoju metu dažnai tenka vesti seminarus įvairioms įmonėms apie dalykinį stilių ar kitus aprangos dalykus. Štai kitą savaitgalį važiuosiu į Palangą, teks dirbti su didelės tarptautinės įmonės darbuotojais, viskas – anglų kalba, tad jaudinuosi kaip prieš egzaminą, pilvą suks jau iš vakaro, bet man vis tiek patinka.
Būna blogų dienų, kai jaučiuosi lyg nesava, bet išeinu prieš auditoriją, ir tarsi įsijungia varikliukas, tampu visai kitu žmogumi. To adrenalino man labai reikia!“ Agnė neslepia, kad kuriozų tiesioginio eterio metu taip pat būna. Kartą, įsiplepėjusi su operatoriaus dukra, pakėlė akis ir pamatė siaubo iškreiptą jo veidą. Pasirodo, ji jau 3 minutės eteryje. Kitąsyk į laidą apie batų tendencijas nutarė atsinešti krūvą avalynės ir visą išsimatuoti. „Mano keltis aukšta, tad ne visus batus galiu apsiauti, – prisimena stilistė. – Kišu koją į vieną batą ir jaučiu, kad įstrigo. Nei pirmyn, nei atgal. Aunuosi, kalbu kone stenėdama, o per nugarą srūva prakaitas. Laimė, operatorius susiprato ir nukreipė kamerą į pašnekovą. Turėjau ir labai pikantišką nutikimą. Tąsyk vedžiau laidą vilkėdama lengvą vasarinę suknelę, tad mikrofono stotelę pavyko prisegti tik prie kelnaičių, o jos – plonytės, lazeriu pjautos. Stojuosi ir su siaubu jaučiu, kaip jos kartu su visa įranga smunka žemyn. Laimė, spėjau pasitaisyti, iki buvo įjungta kamera.“
15.15 Dovanų dėžutės atradimai
Toliau keliaujame į šokolado cechą „Chocolate Naive“. Pakeliui Agnė papasakoja apie naujausią savo projektą „Atradimai su Agne Gilyte“. Jo idėja gimė, kai laukėsi Teodoro.
„Visos mano veiklos iki šiol buvo susijusios su paslaugomis, o man norėjosi sukurti ką nors apčiuopiamesnio. Tai, kas suteiktų kitiems žmonėms laimės ir neapsiribotų vien grožiu bei spinta. Mintis suformuoti dovanų dėžę kilo stebint, kaip mano vyras kankinasi galvodamas, ką man padovanoti, – sako ji. – Kiekvienai moteriai smagu gauti daug gerų dalykų, tad sumąsčiau suformuoti dėžę, kurioje būtų visko – pradedant vienetiniais drabužiais, kokybiška kosmetika, baigiant išskirtiniais saldumynais. Noriu, kad atsidariusi ją moteris patirtų atradimo džiaugsmą, todėl joje turi būti tik kokybiški, tikri daiktai, o ne mėginiai ar bandomieji produktai. Net ir pati dėžė turi būti tokia, kad nesinorėtų jos išmesti. Man labai svarbu, kad viskas būtų išbaigta. Taip pat svarbu, kad tai tiktų ir patiktų kiekvienai moteriai.“
Kol kas Agnė laiko paslaptyje, ką konkrečiai rasime dėžėje. Šįsyk važiuojame testuoti saldžiausio akcento – šokolado. „Aš be saldumynų negaliu gyventi. Turiu nuo stalo pakilti saldžia burna“, – sako Agnė atverdama šokolado cecho duris. Čia mus pasitinka „Chocolate Naive“ savininkas Domantas Užpalis. Lydi į nedidelę patalpą, kurioje darbuojasi dvi, pasak vyro, geriausios Lietuvoje technologės Sabinutė ir Alinutė. Šnerves kutena dieviškas aromatas, o ant stalo viena po kitos gula šviežio šokolado plytelės. Paklaustas, kuo ypatingas bus Agnės Gilytės šokoladas, Domantas atsako, kad bus gaminamas iš nedidelio Kolumbijoje esančio ūkio atkeliavusių kakavos pupelių.
„Tas ūkis per metus paruošia vos 30 kilogramų šios rūšies kakavos pupelių, ir visą derlių nuperkame mes. Taigi galima sakyti, kad tokio šokolado niekur kitur nerasite“, – sako Domantas. Šviežios kakavos pupelės skrudinamos, tada rankomis išlukštenamos ir keliauja į malūną, ten 3 ar 4 dienas trinamos su kitais ingredientais. Be tradicinių – cukraus, pieno, kefyro, dedama ir labai retų, tarkim, baravykų. „Agnės šokoladas bus grynas – tik kakavos pupelės ir cukrus, – išduoda Domantas. – Visiška klasika – kaip ir jos stilius.“
<...>
Visas interviu – spalio mėnesio žurnale „Moteris“
Spalio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – stilistė Agnė Gilytė. Viršelis – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (fotografė – Agnė Gintalaitė, stilius – Justės Kubilinskaitės, stilistės asistentė – Ema Milušauskytė, šukuosena ir makiažas – Alinos Silivanovos).