Juvelyrikoje mes esame gerokai atsilikę ir nuo vakariečių, ir nuo rytiečių
Aukso ir sidabro dirbiniai Lietuvoje pasirodė gana vėlai (jei lyginti mus su senovės Graikija ar Artimųjų Rytų valstybėmis-valstybėlėmis, kur brangieji metalai imti apdoroti jau III-II tūkst. per.m.e) - tik I tūkstantmečio pradžioje.
Netrukus čia prasidėjo ir papuošalų bei vidaus apyvokos daiktų gamyba iš sidabro ar aukso. Tokių dirbinių naudojimas ir gamyba ypač sustiprėjo XIII a. antrame ketvirtyje, kai susikūrios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdanti „viršūnėlė“ ėmė disponuoti įspūdingais minėtų metalų resursais. Tai gausiai paliudija archeologiniai šaltiniai, šia tema galima šiek tiek rasti ir rašytinės medžiagos. Tačiau tik 1495 m. Vilniuje susikūrė auksakalių cechas. Nuo tada šia profesija besiverčiančių asmenų veikla tapo griežtai reglamentuota.
Tiesa, pirmoje privilegijoje auksakalių dar nebuvo reikalaujama žymėti dirbinius savo asmeniniais įkalais (spaudais), ką jau senokai darė Vakarų Europos auksakaliai (terminas „juvelyras“ atsirado žymiai vėliau-tik 19 a). Toks reikalavimas pateiktas tik 1596 m. gegužės 5 d. datuotame Vilniaus auksakalių cecho statute. Todėl XVI–XVII a. ženklintų dirbinių žinoma labai mažai. Žymėta meistro inicialais, valstybės ar miesto herbais. XVIII a. pasitaiko įkalta ir sidabro praba. Tačiau apskritai net ir XVI–XVIII a. juvelyrinių dirbinių su įkalais yra labai mažai. Beje, primena E.Ivanauskas, seniausiais įkalas datuotas tik 1541 m.
Kaip kolekcionuoti tai, ko beveik jau nebėra?
O va kolekcionuoti XVI–XVIII a. lietuviškus sidabro ir aukso dirbinius yra labai jau problemiška. Dėl elementarios priežasties: tų mūsų senųjų meistrų nukaltų juvelyrinių, religinio ar taikomojo pobūdžio dirbinių yra išlikę nepaprastai mažai, todėl net labai turtingiems žmonėms neverta dėti daug vilčių sukaupti tokių dirbinių kolekciją.
Pagirtina, sako archeologas, jei jums nusišypsos laimė priglausti vieną-kitą tokį eksponatą. Geresnė situacija yra su XIX–XX a. daiktais. Galima rinkti viską arba pasirinkti tam tikrą dirbinių rūšį. Daug kas renka votus (paprastai tai iš sidabro plokštelės gaminti pasižadėjimai ar padėka Dievui už išgijimus ar grįžimą iš karo; tokios padėkos-pasižadėjimai būdavo tvirtinami ant šventųjų paveikslų), šaukštus, druskines, kavinukus, arbatinukus, žvakides, kidušines taures, taupykles, koštuvėlius arbatai, cukrines, žnyples cukrui. Tačiau kažkodėl vengiama rinkti...šakutes, nors jos yra tris kartus retesnės, ar peilius, kurie yra dešimt kartų retesni negu šaukštai. Nelabai mėgstami mūsų kolekcionierių ir religinės paskirties dirbiniai.
Gana dažnai pasitaiko juvelyrinio pobūdžio daiktų, pagamintų nuo 1795 m. iki 1831 m. sukilimo. Jų nomenklatūra yra plati, be to šie dirbiniai yra aukšto meninio lygio. Mat beveik dešimt metų po minėto sukilimo nieko rimto juvelyrikos srityje Lietuvoje nebuvo gaminama. Platesnė gamyba prasidėjo tik XIX a. šeštajame dešimtmetyje. Vis dėlto labai sunku gauti didesnių gabaritų dirbinių ir, deja, jų meninis lygis jau yra prastesnis.
O po 1863–1864 m. sukilimo vėl nemažai laiko tokių dirbinių gamyba buvo smukusi. Tai ir suprantama: pagrindiniai juvelyrinių bei taikomojo pobūdžio dirbinių iš brangiųjų metalų pirkėjai bei vartotojai buvo dvarininkai, o visi trys sukilimai ir jų gretas, ir jų pajamas gerokai praretino. O va žydų religinių reikmenų galima rasti gausiau.
Iki pat Pirmojo pasaulinio karo dominuoja žydų stalo įrankiai ir žydų kidušinės taurės bei šabo žvakidės. Taip yra dėl to, kad po paskutiniojo sukilimo Vilniuje parduotuvės ėmė prekiauti prabangiais Sankt Peterburgo ir Maskvos juvelyrų dirbiniais.
Mat pastarųjų Rusijos imperijos miestų juvelyrai ir suskubo pasinaudoti jiems palankia situacija: vietos gamintojai po sukilimų taipogi buvo išblaškyti ar uždarę savo dirbtuves, o rinka-vis dėlto gana nemaža (dėl didelio žydų skaičiaus tuometinėse Vilniaus bei Kauno gubernijose).
Carinės Rusijos okupacija privertė laikytis naujų prabavimo taisyklių
1821 m. Vilniuje buvo atidaryti antros kategorijos apygardos prabavimo rūmai. Pagal tuometines taisykles dirbiniai iš aukso buvo žymimi meistro pavarde, vardu ir pavarde, inicialais, prabuotojo inicialais ir data, gubernijos herbu, kartais tuo herbu ir data; sidabro praba būdavo žymima auksinais stačiakampiuose kartušuose.
1846 m. atidaryti antros klasės prabavimo rūmai Kaune. Pradžioje auksakaliai vengė naujos prabavimo tvarkos. Seniausias prabavimo meistro rusiškas įkalas datuotas tik 1826 m. Beje, pastebi pašnekovas, iki šiol vis dar tebėra neaišku: kada pasibaigė dirbinių prabavimas lotinėmis prabomis. Lenkijoje rusiškas prabavimas įvestas dar vėliau 1851 m. Neparduoti dirbiniai su lotinėmis prabomis buvo sužymėti raide „Z“, data ir ereliu virš jų. Pirštųsi mintis, kad ir Lietuvoje po šios datos neturėjo būti žymima lotinėmis prabomis. Tačiau galima rasti taip pažymėtų po 1851 m. gamintų daiktų.
1896 m. prabavimo rūmai buvo pradėti vadinti apygardų prabavimo valdybomis. Buvo įvestas tų valdybų ženklas: į dešinę atgręžta moters galva su kokošniku ovaliame kartuše. Kadangi reikėjo pagaminti tūkstančius naujų spaudų su ženklu, reforma įgyvendinta tik 1899 m. Paskutinės prabavimo taisyklės patvirtintos 1908 m. Vilniaus ir Kauno prabavimo ženklu tapo kirilicos raidė „П“ prie į kairę atgręžtos moters galvos su kokošniku ovaliame kartuše. Jos galiojo iki 1915 m., kai Lietuvos teritoriją okupavo vokiečių kariuomenė.
Tarpukariu Kaunas Vilnių aplenkė ir juvelyrikoje
Po Pirmojo pasaulinio karo Vilnius tapo Lenkijos provincijos miestu, todėl čia mažai kas buvo gaminama. Juo labiau, kad kai kurie sidabro dirbiniai tapo nemadingi. Taip iki tol gamintas ir neblogai pirktas sidabrines žvakides, arbatinukus, kavinukus, taureles pakeitė analogiški gaminiai iš pigesnių metalų (pvz., nerūdijančio plieno) ar-iš fajanso ar porceliano.
Visi daugiau kaip 10 g sveriantys dirbiniai iš brangiųjų metalų buvo ženklinami didžiaisiais įkalais. Auksiniai – į dešinę atgrežta vyro (šalmuoto kario) galva ir prabomis 1, 2, 3, sidabriniai – į kairę atgrežta moters (su skarele) galva ir prabomis 1, 2, 3. Lengvesni negu 10 g dirbiniai buvo žymimi mažaisiais įkalais. Kartušas – ovalus ir stačiakampis. Maždaug iki 1930 m. ženklo forma buvo ovalas nukirstais kraštais, o – vėliau taisyklingas ovalas. Pelėdos galvute buvo žymimi į lombardus patekę seni arba atvežtiniai dirbiniai.
O buvęs Rusijos imperijos miestas–tvirtovė (todėl čia daugiau kaip pusę amžiaus neleista statyti aukštesnių nei trys aukštai pastatų) Kaunas 1920 m. tapo Lietuvos sostine. Tuo metu ir prieškario Lietuvoje daug kas pasidarė nemadinga ir nefukcionalu. Vis dėlto sidabro įrankių laikinojoje sostinėje buvo gaminama daug, o visi kiti dirbiniai (juvelyriniai papuošalai, žvakidės, porcigarai, kandikliai ir t.t.t) – yra gana reti.
Tarpukario Lietuvoje dirbiniai iš brangiųjų metalų buvo prabuojama tokia tvarka. 1922 m. priimtas Prabavimo rūmų įstatymas. Juo remiantis įsteigti Prabavimo rūmai bei priimtas įstatymas dėl prabavimo ženklų. Sidabrui ženklinti patvirtinta žvaigždutė ir 990, 950, 925, 900, 875, 800 praba, o auksui – saulutė ir 980, 960, 855, 750, 585 praba. Ženklų kartušai nebuvo reglamentuoti. Daugiausia pastitaiko ovalūs ar stačiakampiai. Į lombardus patekusiems ar įvežtiniams daiktams pažymėti patvirtintas pradžioje ovalus Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino galvutės, o paskui atgręžtos į kairę moters galvos modernia šukuosena ženklas.
Prūsijoje pagaminti dirbiniai – įdomūs ir, deja, reti
XVIII–XIX a. sidabro dirbiniai iš Klaipėdos sąlyginai reti, tačiau aukcionuose retkarčiais jų pasitaiko. Tai aukšto aukšto meninio lygio juvelyrika ar stalo sidabras (vokiečiai žymiai anksčiau už mus įvaldė šį meną), bet kaupti jų kolekciją gali būti sunku. Kas kita-sidabro dirbiniai, gaminti Klaipėdai priklausant pirmajai Lietuvos Respublikai. Jų gausu, ypač stalo įrankių.
XVI–XVII a. Prūsijos kunigaikštystėje, o nuo 1701 m.-karalystėje sidabro ir aukso kokybę kontroliavo cechai. Gaminiai buvo stropiai ženklinami. Karaliaučiuje ir Klaipėdoje, kaip Didžiojoje Britanijoje, raidėmis epizodiškai žymėta dirbinio gamybos data.
Kai kuriuose dirbiniuose yra įkalti valdovo inicialai „FW“. 1809 m. Prūsija turėjo sumokėti kontribuciją Prancūzijai. Valstybė pareikalavo pateikti išpirkti visą turimą sidabrą. Nenorintys prarasti daikto turėjo sumokėti valstybei trečdalį jo kainos. Išpirkti daiktai ženklinti minėtais inicialais. Kontribucijos rinkimo metu pagaminti daiktai ženklinti Prūsijos ereliu.
XIX a. palaipsniui išnyko ženklinimas miesto herbu. XIX a. vidurio dirbiniuose dažnai nebūna meistro inicialų, tik metalo praba. Susikūrus Vokietijos imperijai, taisyklės leido gaminti dirbinius iš įvairių prabų metalo, o ženklinti tik 800/1000 ir aukštesnės prabos produkciją. Sidabras pradėtas ženklinti keturiais ženklais: karūna, pusmėnuliu, praba išreikšta promilėmis ir meistro vardiniu ženklu. Bižuterija galėjo būti ženklinta prabos skaičiumi ar meistro vardiniu ženklu arba visai neženklinta. Importuotus daiktus turėjo ženklinti gamintojai arba pardavėjai. Pastarieji buvo atsakingi už prabą.
Šie reikalavimai galiojo iki 1923 m.
Tiesa, per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių okupuotoje Lietuvoje tebegaliojo Rusijos sidabro ženklinimo taisyklės. Tik moters galva buvo pakeista lenkiško žodžio „sidabras“ arba „zloto“ santrumpa. Tik auksinių šio laiko daiktų kol kas istorikai neaptiko.
Atsargiai: klastotės!
Mat, įspėja nepatyrusius kolekcionierius E.Ivanauskas, šioje rinkoje pasitaiko sidabro ir aukso dirbinių klastočių, dažniausiai su K. Daniševskos įkalais. Kažkodėl dažniausiai padirbinėjamos... cukrinės. Sutinkama daug klastotų žydiškų religinių reikmenų, todėl tai renkantiems reikia būti budriems. Tiesa, kartais Lietuvos meistrų įkalais būna paženklinti užsieniniai dirbiniai. Ne visada tai būna klastotės.
Kolekcininkams labai aktuali dirbinių kaina. Lietuvoje jie dažniausiai įkainojami pagal svorį. Pavyzdžiui, šaukšto gramas vertinamas 1,5 ar 2 eurais. Sudėtingesnių dirbinių kaina gali siekti ir 10–15 eurų už gramą. Tai labai sąlyginis vertinimas, nes vis dar nėra lietuviškų sidabro ir aukso dirbinių rinkos. Vertinant kūrinius reikia atsižvelgti ne tik į svorį, bet ir būklę, retumą bei meninį lygį.
Derėtų atsižvelgti ir į tai, ar daiktas yra kolekcinis. Ir archeologai, ir patyrę kolekcionieriai neigiamai vertina dirbinių poliravimą ar jų cheminį valymą. Taip jie tik gadinami. Kartais nupoliruojami net įkalai ar ornamentai. Reikia lygiuotis į numizmatiką, kur moneta laikoma tuo brangesne, kuo yra mažiau yra pažeista.