Bet būtent Abchazijos kaime lietuviai tuokart pamatė verkiantį šimtametį senelį.
– Ko gi verki? – paklausė jie.
– Tėvas mane prilupo, – paaiškino senelis.
– Tėvas? – nustebo lietuviai. – Kiek gi jam metų?
– Šimtas dvidešimt! – didžiuodamasis atsakė senelis.
– O už ką tave jis taip?
– Ogi už tai, kad nepagarbiai su jo tėvu – savo seneliu – šnekėjau...
Kiek metų tam senelio seneliui bebūtų, tapo aišku, kad tai ir buvo didžioji naujiena, tąsyk parvežta į Lietuvą. Ir visi ta naujiena patikėjo: laikraščiuose parašė.
Bet niekas Lietuvoje netiki dvidešimt šešiais milijonais straipsnių, išspausdintų dviem šimtais aštuoniasdešimt šešiomis pasaulio kalbomis. Nes tai ne koks „Google“, o tik – Laisvoji pasaulio enciklopedija, t.y. „Vikipedija“, kurion parašyti niekas netrukdo ir jums.
Būtent „Vikipedija“ ir rašo apie daktarą Li, gimusį Tibete. Mirė tas daktaras 1933 metais. Ir ėjo jam tuomet 256-ieji. (Vadinasi, gimęs buvo 1677-aisiais).
Na, padžiazavom. Pakaks. Mes žinom, kad mūsų laikraštį skaito ne tie, kurie tiki pranašystėmis ar vikipedijomis. Todėl galim papasakoti vakar dienos atsitikimą (tokį pat keistą pasauliui kaip ir Tibete gimusio daktaro Li istorija).
Taigi, Kaunas, antradienis, 11 valanda ryto. Į anglišku pavadinimu pasipuošusią įstaigą užeina sąlyginai žavi ponia ir prašosi priimama į darbą. Bet šefas (gal tai buvo pavaduotojas kadrų reikalams) atsakymo ilgai neieško. Jis pasako, kad galėtų priimti į darbą, jei ponia būtų... jaunesnė.
– Bet gi man tik keturiasdešimt, – bando priešintis ponia.
– Jau keturiasdešimt, – nukerta jaunasis darbdavys. Ir tuo pokalbis baigiasi.
O dabar jau pats laikas prabilti ir apie sveikatą. Ir ne man jums aiškinti, kad viskas nuo jos priklauso, o ji – sveikata – priklauso nuo jūsų. Perskaitykit tą sakinį dar kartą. Ir nebelipkit ant minų. Nes puikiai jas atpažįstat.
Čia ne apie girtuoklystę ar rūkymą. O apie diabetą ir Alzhaimerio ligą. Anot šviesios atminties Filomenos Taunytės, jos studijų metais tokių ligų nebuvo. Kaip nebuvo narkotikų ir ŽIV. Ir dar nebuvo dietologų, daug ką klastingo sugalvojusių.
Gražią šypseną (prekinę mūsų išvaizdą) lemia mūsų dantys. Privataus dantų kabineto šeimininkas (Vilniuje) sako, kad svarbiausia, kokią dantų pastą pasirinksi. O veterinaras (Kaune) tvirtina, kad jam neteko sutikti parodontoze sergančio gyvūno. Ir su druska tas pats – karvėms įdeda sočiai, o mums – neduoda: girdi hipertenziją skatina.
Nekart spauda rašė apie ilgaamžius, visą gyvenimą lašinius valgiusius. Bet gydytojai niekada to nekomentuoja. Nes ir V.Čerči lio nuotraukos, kurioje jis be cigaro, tiesiog nėra.
Negaliu pasitikėti skyriaus vedėju, į kurio kabinetą vienoje sostinės ligoninių susirinkdavome... parūkyti. Negaliu kviečiamas užsukti pas daktarę, kuri paskaitoje pasakojo apie visiškai nenaudingas ir jokio poveikio neturinčias medicinines taures, o privačiame pokalbyje tas taures primygtinai rekomendavo.
Dar galėčiau papasakoti apie labai įdomų sanitarijos gydytoją. Darbe (buvo vadovas) jis reikalavo idealiai sterilios aplinkos, o štai jo paskaita apie švarą visuomet turėjo nerealų pasisekimą: mat pasakodavo, kad besaikė švara skatina astmą, o ten, kur nerasi nė mikrobo, – puiki aplinka diabetui ir artritui.
Man (labiau mano žmonai) patinka šeimos daktaras, kuris pataria mažiau vartoti cukraus ir čia pat papasakoja, kad jei ant šviežiai užtepto lūpų dažo pabarstysi cukraus, o paskui jį nulaižysi, tas dažas laikysis dukart ilgiau.
Ir vienas kardiologijos profesorių patinka: visuomet paklausia, kaip laikosi katytė Liepa. Mat šventai tiki dešimties metų tyrimo rezultatais, kurie parodė, kad kačių mylėtojus infarktai ištinka 40 procentų rečiau, nei laikančius šunis.
Jūs esate protingi skaitytojai, todėl – tikiu – iki šiolei laukiate atsakymo į pavadinime užduotąjį klausimą.
Šimto metų sulaukti šiandien yra visiškai nesudėtinga.
Jei lankotės šiuolaikiniuose medicinos centruose, matote: technika milijonus kainuojanti, ir tikrai neprastesnė nei kurioje kitoje Europos šalyse.
Jei kalbate su jaunaisiais gydytojais, jų kvalifikacija ne žemesnė nei kitur pasaulyje.
Patys naujausi ir moderniausi vaistai pasiekia Lietuvą labai greitai. Tiesa, jie gali būti kiek per brangūs. Bet tai – laikini sunkumai. Ir todėl pasakykite man, kada lietuvis nesivertė per galvą, kad tik sveikas ir gražus būtų? Kad ir likus pusmečiui iki pensijos darbdavys vis dar jo norėtų?
Tad kokios problemos? Ar yra jų iš vis?
Viena yra. Ta pati, kokia būdavo tarybiniais laikais su tarybiniais ir beveik lietuviškais batais. Kai kas – per pažintis juos gavęs – vadindavo tuos batus itališkais. Nes itališkas būdavo jų viršus. Kai kas pavadindavo juos daniškais. Nes daniškas buvo tų batų padas.
– Bet kodėl jie praleidžia vandenį? – klausinėdavo ir vieni, ir kiti.
Atsakymas greit paaiškėdavo: mat jų suklijavimas būdavo lietuviškas.
Taip suklijuotas batas šimto metų, žinoma, nesulaukdavo.
