Vienintelis įskaitomas daiktas ant suplėšyto voko buvo atgalinis adresas. Išlanksčiau laišką ir pamačiau, kad buvo užrašyti 1924 metai. Beveik prieš šešis dešimtmečius. Atidžiai jį perskaičiau, nes vyliausi surasti bent menkiausią užuominą apie piniginės savininko tapatybę.
Tai buvo laiškas iš serijos „Brangus Johnai“. Jo autorė dailia rašysena rašė adresatui vardu Michaelas, kad jos motina uždraudė jai su juo susitikinėti. Nepaisant visko, ji visada jį mylėsianti. Ir pasirašė – Hannah.
Tai buvo gražus laiškas. Tačiau be Michaelo vardo nebuvo jokių kitų galimybių identifikuoti savininką. Galbūt paskambinus į informaciją būtų galima rasti telefono numerį tam adresui, kuris buvo nurodytas ant voko.
„Operatore, turiu neįprastą prašymą. Bandau rasti piniginės, kurią radau, savininką. Ar yra galimybė sužinoti telefono numerį pagal adresą, kuris buvo užrašytas ant piniginėje buvusio laiško?“
Operatorė sujungė mane su savo vadove, kuri pasakė, kad nurodytu adresu yra telefonas, tačiau ji man jo numerio pasakyti negalinti. Vis dėlto, ji pasakė galinti paskambinti ir paaiškinti situaciją. Tada, jeigu ta pusė norės kalbėtis, ji galės mane sujungti. Palaukiau minutę ir ji vėl sugrįžo. „Sujungsiu su moterimi, kuri su jumis pasikalbės“.
Paklausiau tos moters, ar ji pažįsta Hannah’ą. „Žinoma! Mes nusipirkome šį namą iš Hannah’os šeimos prieš trisdešimt metų.“
„Ar žinote, kur jie gyvena dabar?“ – paklausiau aš.
„Hannah’ai teko prieš daugelį metų vežti motiną į slaugos namus. Galbūt tie slaugos namai galėtų padėti surasti jos dukrą.“
Ta moteris pasakė man slaugos namų pavadinimą. Paskambinau ir sužinojau, kad Hannah'os motina mirė. Moteris, su kuria kalbėjausi, davė man adresą, kuriuo, jos manymu, galėčiau susisiekti su Hannah. Aš paskambinau. Man atsakiusi moteris paaiškino, kad dabar pati Hannah gyvena slaugos namuose. Ji man davė telefono numerį. Paskambinau ir man pasakė: „Taip, Hannah yra pas mus.“ Paklausiau, ar galėčiau užsukti su ja pasimatyti. Buvo beveik dešimta vakaro. Direktorius atsakė, kad Hannah gali miegoti. „Tačiau jeigu jūs norite pabandyt, galbūt ji poilsio kambaryje žiūri televizorių.“
Direktorius ir apsaugos darbuotojas pasitiko mane prie slaugos namų durų. Mes užlipome į trečią aukštą ir pamatėme slaugytoją, kuri mums pasakė, kad Hannah iš tikrųjų žiūri televizorių.
Įėjome į poilsio kambarį. Hannah buvo miela žilaplaukė senyva moteris šilta šypsena ir draugiškomis akimis. Papasakojau jai apie surastą piniginę ir parodžiau laišką. Tą sekundę, kai ji jį pamatė, giliai įkvėpė. „Jaunuolis, – pasakė ji. – Tai buvo paskutinis mano kontaktas su Michaelu.“Akimirką ji žvelgė į šalį ir tada svajingai pasakė: „Labai jį mylėjau. Tačiau man buvo tik šešiolika ir mano mamai atrodė, kad aš per jauna. Jis buvo toks gražus. Žinot, kaip aktorius Seanas Connery.“
Mes nusijuokėme. Direktorius mus paliko vienumoje. „Taip, jo vardas buvo Michaelas Goldsteinas. Jeigu rasite jį, pasakykit, kad vis dar apie jį dažnai galvoju. Aš niekada taip ir neištekėjau, – pasakė ji, šypsodamasi pro ašaras, kurios tvenkėsi jos akyse. – Man atrodo, kad niekada niekas ir neprilygo Michaelui...“
Padėkojau Hannah’ai, atsisveikinau ir nusileidau liftu į pirmą aukštą. Kai stovėjau prie durų, apsaugos darbuotojas paklausė: „Ar senoji ponia jums galėjo padėti?“
Pasakiau jam, kad ji man suteikė informacijos. „Bent jau turiu jo pavardę. Tačiau greičiausiai kol kas toliau neieškosiu“, – pasakiau aš ir paaiškinau, kad skyriau beveik visą dieną piniginės savininko paieškoms. Kol mes kalbėjomės, ištraukiau rudą odinę piniginę ir parodžiau jį apsaugos darbuotojui. Jis pažiūrėjo atidžiai ir pasakė: „Ei, man tai kažkur matyta. Tai pono Goldsteino. Jis nuolat ją pameta. Radau ją vestibiulyje mažiausiai tris kartus“.
„Kas tas ponas Goldsteinas?“ – paklausiau aš. Jis vienas iš senbuvių mūsų aštuntajame aukšte. Tai Mike’o Goldsteino piniginė, be jokių abejonių. Jis pakankamai dažnai eina pasivaikščioti.“
Padėkojau apsaugos darbuotojui ir nubėgau atgal į direktoriaus biurą pasakyti jam, ką man ką tik pasakė apsauginis. Jis palydėjo mane į aštuntą aukštą. Meldžiausi, kad ponas Goldsteinas būtų ten.
„Man atrodo, kad jis vis dar poilsio kambaryje, – pasakė slaugytoja. – Jam patinka skaityti naktimis… mielas pagyvenęs vyras.“
Mes nuėjome į vienintelį kambarį, kuriame švietė šviesa, jame vyras skaitė knygą. Direktorius jo paklausė, ar pametė piniginę. Michaelas Goldsteinas pažvelgė, apčiupinėjo savo kišenę ir ištarė: „Viešpatie, jos nėra.“
„Šis malonus vyras surado piniginę. Ar ji galėtų būti jūsiškė?“
„Tą akimirką, kai ją pamatė, jis su palengvėjimu nusišypsojo. „Taip, – atsakė jis, – tai ji. Matyt pamečiau šią popietę. Noriu jums atsidėkoti.“
„O, tikrai nereikia, ačiū, – atsakiau aš. – Tačiau turiu jums kai ką pasakyti. Vildamasis, kad išsiaiškinsiu, kam priklauso piniginė, perskaičiau joje buvusį laišką.“
Šypsena nuo jo veido dingo. „Jūs skaitėte laišką?“
„Aš jį ne tik perskaičiau, bet ir manau, kad žinau, kur yra Hannah.“
„Jis išblyško. „Hannah? Žinote, kur ji yra? Kaip jai sekasi? Ar ji vis dar tokia graži, kokia buvo?“ – svarstė jis.
„Prašau, pasakykite“, – paragino Michaelas.
„Jai viskas gerai, ji tokia pat graži, kokia buvo, kai ją pažinojote.“
„Ar galėtumėte man pasakyti, kur ji yra? Noriu jai rytoj paskambinti.“
Jis čiupo man už rankos. „Ar kažką žinote? Kai gavau laišką, mano gyvenimas baigėsi. Niekada taip ir nevedžiau. Manau, kad visą laiką mylėjau ją.“
„Michaelai, – pasakiau, – eime su manimi.“
Mes trys įlipome į liftą ir nusileidome į trečią aukštą. Patraukėme poilsio kambario link, kur sėdėjo Hannah, ji vis dar žiūrėjo televizorių. Direktorius priėjo prie jos.
„Hannah, – pasakė jis švelniai. – Ar pažįstate šį vyrą?“
Michaelas ir aš laukėme tarpduryje.
Ji pasitaisė akinius, akimirką palaukė, bet nepasakė nė žodžio.
„Hannah, tai Michaelas. Michaelas Goldsteinas. Ar prisimenate jį?“
„Michaelai? Michaelai? Tai tu!“
Jis lėtai prie jos priėjo. Ji stovėjo ir jie apsikabino. Tada jiedu atsisėdo ant sofos, susikibo už rankų ir pradėjo kalbėtis. Direktorius ir aš, abu išėjome verkdami.
„Pažiūrėkit, kaip norėjo gerasis Dievas, – pasakiau filosofiškai. – Jeigu taip lemta, taip ir bus.“
Po trijų savaičių sulaukiau direktoriaus skambučio. Jis manęs paklausė: „Ar galėtumėt užsukti sekmadienį į vestuves?“ Jis nelaukė mano atsakymo“ „Taip, tuoksis Michaelas ir Hannah!“
Vestuvės buvo labai mielos, šventėje dalyvavo visi slaugos namų gyventojai. Hannah buvo pasipuošusi smėlio spalvos suknele ir puikiai atrodė. Michaelas vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumą ir buvo savimi užtikrintas. Jiems buvo suteiktas nuosavas kambarys ir jeigu norėjote kada nors išvysti tarsi paauglius besielgiančius 76 metų nuotaką ir 78 metų jaunikį, turėjote pamatyti šią porą.
Puiki pabaiga romanui, kuris truko beveik 60 metų.
