Neeilinė istorija: akistata su mirtimi privertė pagaliau pamilti save

30-metė kaunietė Patricija Kvaselytė dabar švyti grožiu ir pasitikėjimu savimi, veda populiarius seminarus apie saviugdą ir sąmoningumą ir netgi atidarė dvasinio bei fizinio grožio studiją, kurioje atlieka Lietuvoje dar neįprastas pareigas – yra saviugdos trenerė.

Tačiau dar visai neseniai moteris patyrė akistatą su mirtimi ir galvojo, kad jai nebepadės nei antidepresantai, nei artimųjų palaikymas.

Patricija dalinasi, kaip jai pavyko atrasti ramybę bei ugdyti, pamilti ir realizuoti save.

– Patricija, atrodai tikrai laiminga, ir savo seminaruose daliniesi meilės sau patarimais su šimtais kitų merginų ir moterų bei atvirai pasakoji, kad pusiausvyrą atradai tik prieš kelerius metus. Kas buvo ta duobė, iš kurios išlipai?

– Tai buvo didžiulė juodų emocijų duobė, į kurią grimzdau nuo vaikystėje sunkiai išgyventų tėvų skyrybų. Mane į duobę traukė nepastovumas, įvairios baimės, nepasitikėjimas savimi... Esu patyrusi psichologinį smurtą, o ir pati save „valgiau“ nuolatine savikritika. Augau mėgindama įtikti tėvams, tada – draugams. Stengiausi būti tokia, kokią mane norėjo matyti kiti ir taip praradau savastį, nepatyriau tikrosios laimės. Girdėdama, kad esu niekam tikusi, tuo šventai tikėjau ir tapau tiksinti blogų emocijų bomba, kol neatlaikė mano kūnas.

Pradėjau kasdien gerti antidepresantus, tačiau vis tiek nuolat apimdavo jausmas, kad krentu, nutirpdavo kūnas, atrodydavo, kad iššoks širdis – tai buvo stiprūs panikos priepuoliai. Kentėdama nuo nemigos ir kasdien dusdama nuo priepuolių, apimta tamsos, laukdavau mirties, kol atvykusi greitoji pagalba uždėdavo deguonies kaukę, suleisdavo raminamųjų ir palikdavo laukti kito panikos priepuolio.

– Kada įvyko lūžis, kai viskas pradėjo verstis aukštyn kojomis į gera?

– Beveik metus vartojau antidepresantus, tačiau nesibaigiantys priepuoliai mane taip išvargino, kad supratau – niekas man nepadės, nei vaistai, nei artimieji, tik aš pati galiu kažkaip bandyti tą įveikti.

Vieną dieną niekam nesakiusi nutraukiau vaistus ir atsigulusi laukiau priepuolio. Ir jis atėjo. Buvo šalta žiemos naktis. Ėmiau dusti, širdis plakė kaip pasiutusi, pajutau, kad mirsiu, nutirpo visas kūnas ir burna. Šiaip ne taip nušliaužiau iki balkono ir išlindusi pusnuogė iš balkono alsavau ir raminau save, kol viskas praėjo. Taip mokiausi pati save raminti ir stiprinti. Po kurio laiko geras draugas mane nuvežė pas šamanus, supažindino su įvairiomis emocijų paleidimo technikomis, pamažu ir pati pradėjau giliai domėtis saviugda, lankytis daugybėse seminarų. Ir taip galiausiai pajutau, kad įveikiau panikos priepuolius ir atradau save.

– Išmokusi padėti sau nusprendei pasidalinti savo patirtimi?

– Iš tikrųjų seminarus pradėjau vesti labai netikėtai – vieną rytą nubudusi galvoje jau turėjau programą ir pajutau pašaukimą pasidalinti patirtimi, žinių pertekliumi ir padėti žmonėms, užstrigusiems savyje, kaip buvo man. Pati visko mokiausi iš knygų, seminarų, šamaninių meditacijų. Praktikavausi pas Ugnių Leimontą sąmoningumo technikų, o pas Vitalijų Prascienių Teta gydymo – meditacijos, kuri gydo sielą, protą ir kūną energetiniame bei DNR lygmenyje.

Pati atradusi pusiausvyrą supratau, kad gal kažkam to dabar reikia, gal kažkam pravers. Todėl seminaruose supažindinu su įvairiomis meditacijomis, sąmoningumo ir teta gydymo technikomis, leidžiu moterims padėti sau ir kitiems, praplėsti akiratį, auginti asmenybę, išmokti atsipalaiduoti. Jaučiuosi laiminga galėdama padėti ir taip realizuodama save.

– Ką tau reiškia savirealizacija?

– Save realizuoju, kai priimu ir išreiškiu savo emocijas, išlaikau balansą ir padėdama sau padedu kitiems. Realizuoju save vesdama seminarus ar bendraudama, dalindamasi gera energija. Nesu kažkokia šventoji – esu chaotiška moteris su savo nuotaikų kaitomis, tačiau jau išmokau neužsisukti neigiamose mintyse ir nemaitinti savo ego. Visai neseniai save realizuoti nusprendžiau įkurdama unikalią grožio studiją.

Pati esu dirbusi grožio srityje, tačiau pradėjusi praktikuoti įvairias meditacijas supratau, kad grožis atsiskleidžia tada, kai išsivalai ir spindi iš vidaus, kai įsiklausai į savo kūną ir jo siunčiamus signalus.

Apie tai po vieno seminaro pakalbėjau su savo dabartine kolege Viktorija Pakamoryte. Ji norėjo studijos, kurioje rūpintųsi išoriniu grožiu, o aš noriu padėti atskleisti dvasinį grožį. Pasiryžome atverti jaukius ir pilnus meilės išorinio ir vidinio grožio puoselėjimo namus, kuriuose vaikščiosime basi ir būsime atviri: sau, savo emocijoms, savo grožiui. Kadangi viskas man prasidėjo atvirai susidūrus ir išliejus savo patirtį, studiją vadinsis „Atvira“. Manau, kad atvirumas sau – sąmoningo ir laimingo gyvenimo pagrindas.

– Papasakok, kaip moteriai pamilti save ir atrasti laimę?

– Norint pamilti save visų pirma reikia būti sąžiningam su savimi ir tada, atradus savastį, priimti. Reikia tikėti gražiais dalykais ir kiekvieną dieną viskam jausti dėkingumą ir dėkoti – pati tą darau kiekvieną dieną. Kai myli save, tiki ir dėkoji, visata išgirsta tavo norus ir viskas ima materializuotis. Reikia dėkoti ne tik už likimo dovanas, bet ir klaidas, o tada atvira širdimi mokytis ir augti toliau.

Gal skamba banaliai, bet reikia mokytis gražiai gyventi ir džiaugtis šia akimirka, nes nėra nei vakar nei rytoj – viskas, ką turime, yra dabartis. To mokytis padeda sąmoningumo technika, kuri padeda ne tik atrasti pusiausvyrą, bet ir įveikti nerimą ir streso pasekmes tiek kūnui, tiek psichikai.

Svarbu paminėti ir moteriškumą. Pati moteriškumo paslapčių sėmiausi seminaruose, nes buvau pajutusi, kad mano moteriška pusė kažkur giliai užkasta. Norėjau įrodyti, kad galiu viską padaryti viena. Ir tai tiesa, tačiau dviese juk galime kur kas daugiau. Sužadinusi savo moterišką pusę tapau švelnesnė ir jaučiu, kad kasdien žydžiu.

Moteriškumą suvokiu kaip upę: kiekviena moteris yra judri, chaotiška, o vyras turėtų būti krantas ir priimti moterį su visomis jos stichijomis, potvyniais ir atoslūgiais, atlaikyti bangavimus. Tada pora gali kartu augti, būti sąmoningi ir laimingi.

– O kokios tiesos apie laimę, tavo manymu, vertingos kiekvienam žmogui?

– Visų pirma, kiekvienam žmogui linkiu mažiau viską vertinti. Įpraskime tai, ko negalima ir nereikia keisti bei kas nuo mūsų nepriklauso, priimti ir paleisti. Tačiau visada verta plėsti akiratį, auginti savo asmenybę, nuolat mokytis. Dėl pusiausvyros, darbingumo ir sveikatos labai svarbu išmokti atsipalaiduoti kasdienybėje – tam reikia nerti į save, kur slypi dar neatrasti švelnumo ir tyrumo sodai, besąlyginė meilė ir laisvė, kur esame patys sau pakankami. Tai atradę galime skleisti meilę ir šviesą visiems aplinkui save.

Norintys būti laimingi, priimkite save ir kitus, dažniau apsikabinkite, sakykite vieni kitiems gražius žodžius, atleiskite ne tik kitiems, bet ir sau – juk viskas taip paprasta, tačiau gilu ir prasminga.

Ir nepamirškite išlikti sąžiningais sau. Vertinkite save ir globokite. Jei jūsų kas nors nepriima – jums tiesiog ne pakeliui. Tie, kam lemta būti su jumis, jus priims ir vertins. Nesistenkite šalia išlaikyti žmonių, kurie siurbia jūsų gerą energiją ir žemina – paleiskite. Mylėdami save ir augdami pastebėsite, kad ir aplinka bei žmonės pasikeis, o pasaulis taps vis nuostabesnis. Sėkmės.