Prisėdęs žaliame Smilgių etnografinės sodybos kieme bet kuris rašytojas greičiausiai nesunkiai galėtų pradėti kurti romaną ar kino filmo apie senojo kaimo gyvenimą scenarijų. Regis, pati aplinka jam turėtų diktuoti siužeto linijas. Juk būtent tokiuose pastatuose, tokiuose kiemuose virė 19 amžiaus valstiečio vidutinioko šeimos gyvenimas.

Ankstų rytą, vos gaidžiams pragydus, veriasi trobos durys ir žvilgsniu valdas aprėpusi šeimininkė pradeda nesibaigiantį ruošos ratą – gyvuliai, puodai, šeima, daržai, vaikai, šienas… Kokių tik darbų nereikėdavo griebtis anų laikų gyventojams, juk nuo duonos kepalo iki drabužio viskas būdavo savo rankomis gaminta.

Po sodybą besižvalgantis, vaizduotę pasitelkęs rašytojas pamatys, kaip keliasi, darbams ruošiasi visi gyventojai – iš klėtelės link šulinio skuba užsimiegojusios samdytos mergos, į tvartą tarškindamas kibirais lėtai eina šeimininkų sūnus, pats šeimininkas jau plaka dalgį… Trinksi durys, baubia į ganyklą genamos karvės, loja šunys, girgžda šulinio svirtis.

Tiesa, kaip sako Smilgių kultūros centro direktorė Lina Narkevičienė, etnografinės sodybos pastatai, nors visi autentiški, iš anų laikų atėję, čia nestovėjo ir vaizduotės piešiamas gyvenimas vyko ne šioje erdvėje. Smilgių kultūros centro direktorė L. Narkevičienė sako, kad gyvenamasis namas į šią vietą buvo atkeltas iš netolimo kaimo. Visi pastatai čia atkelti iš visai kitų vietų. Tačiau sustatyti ir įrengti taip, kaip stovėdavo daugelyje senojo kaimo sodybų. Tad etnografinės sodybos ekspozicija puikiai atkuria autentišką 19 amžiaus valstiečių buitį, o vykdant edukacines programas lankytojus supažindina su ano meto amatais.

Smilgių kultūros centro direktorė L. Narkevičienė sako, kad gyvenamasis namas į šią vietą buvo atkeltas iš netolimo kaimo.

Nuo 2000 metų sodyboje veikia mokymo programos „Senojo kaimo buitis, darbai ir pramogos“, skirtos moksleiviams. Plačiausiai pristatomi žemdirbystės įrankiai, padargai bei kalvystės amatas. Galima išmokti ir nagines susiraukti. Etnografinę sodybą sudaro šeši pastatai: troba, kalvė, klėtis, kluonas, tvartas ir pirtis. Prie vartų pasitinka koplytstulpis.

Kaip pasakoja L. Narkevičienė, beveik visi pastatai anksčiau stovėjo nelabai toli nuo Smilgių, Panevėžio rajone. Klėtis čia buvo atvežta iš Molainių, tvartas iš Karsakiškio, klojimas iš netolimo Ažagų kaimo, kalvė – iš Utėnų ir tik pirtelė, kadaise garu kviesdavusi sodybų gyventojus, iš kaimyninio Radviliškio rajono.

Etnografinė sodyba pradėta kurti dar tarybiniais metais ir pirmuosius lankytojus pakvietė 1979-aisiais. Aktyvus šios iniciatyvos įkvėpėjas buvo dabartinis Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Pranscevičius, idėją kurti praeitį primenančią sodybą aktyviai palaikė ir padėjo kolūkio pirmininkas Stasys Trumpauskas.

Sumanymo būta dar didingesnio. Planuota šalia įkurdinti ir kitų regionų etnografines sodybas. Muziejus po atviru dangumi turėjo nusitęsti iki pat Pakruojo kelio ir pasakoti ne tik apie Aukštaitijos, bet ir kitų Lietuvos kraštų valstiečių gyvenimą. Gali būti, kad dabar Smilgiai nenusileistų garsiajam Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejui. Tačiau ar dėl finansinių, ar dar kitų reikalų sumanymas nepavyko ir dabar galime džiaugtis bent vieną etnografinę sodybą turintys. Šiais laikais ji buvo atnaujinta, nendrėmis perdengti stogai, atstatytas klojimas.

Žemos durys

Svarbiausias etnografinės sodybos vieta – gyvenamasis namas. Jis, anksčiau priklausęs Elzbietai Špokauskienei, atvežtas iš labai netolimo Kiaunežių kaimo. Senoji namo savininkė ilgus metus jame gyveno, užaugino aštuonis vaikus. Kai melioracija artėjo ir buvo aišku, jog namą vis tiek teks nugriauti, E. Špokauskienė jį ir pardavė kolūkiui nusikelti.

Troba atvežta ir pastatyta taip, kaip stovėjo savame kaime – jos vidus taip pat nepakitęs. Lankytojams demonstruojami baldai, rakandai atvežti iš įvairių vietų. Vidun kviesdama L. Narkevičienė perspėja: „Pasilenkite, durų stakta žema.“ Pasirodo, ne vienas skubantysis kakta į ją trinkteli. Anais laikais audimo staklės stovėdavo bene kiekvienoje troboje.

Smilgių etnografinė sodyba

Anuomet gyvenusiems žemesnio ūgio žmonėms stakta neužkliūdavo, buvo kaip tik. Kad žmonės buvo žemesni, rodo ne tik durys – originalios senosios lovos pagal dabarties standartus atrodo labai jau trumpos, mažutės. Į namą įžengęs pro laukujes duris patenki į priemenę, savotišką prieškambarį su plūkta asla ir durimis į visas kitas patalpas. Čia būtinai stovi spinta maisto produktams, anų laikų šaldytuvas, praversdavęs ir žiemą, ir vasarą. Tiesiai iš priemenės pateksi į kamarą. Patalpą, kurioje būdavo laikomos maisto atsargoms, namų apyvokos daiktai, girnos.

Kamara – kambarys su nedideliu langeliu, nebuvo šildoma, joje vasaromis kartais būdavo miegama. Čia pat durys į rūkyklą, kur buvo laikoma mėsa. Mediniame kubile, kiaulę paskerdus, jos mėsa būdavo sūdoma, paskui čia pat rūkoma. L. Narkevičienė pirmiausia kviečia užsukti į seklyčią – gerąjį trobos galą. Čia net grindys visai kitokios nei visoje troboje – medinių lentų. Visur kitur asla plūktinė. Seklyčioje pasieniais suolai, viduryje stalas. Šios patalpos būdavo laikomos švarios, tvarkingos, jos buvo skirtos tik svečiams. Tad čia augęs gausus būrys vaikų vargu ar galėdavo po seklyčią lakstyti, joje žaisti. Nebent vasarą jiems leisdavo čia miegoti.

Vaikams žaisti labai tikdavo vadinamasis gerasis kiemas, būdavęs prie pat klojimo – pastato, kuriame laikyti pašarai gyvuliams, šienas, šiaudai.

Gausios šeimos gyvenimas

Visas gausios šeimos gyvenimas sukosi vadinamojoje gryčioje – kitoje namo pusėje. Dabar sunku suprasti, kaip čia išsitekdavo, kur suguldavo visai gausi šeima. Pasirodo, vietos tikrai užtekdavo – kas lovose, kas ant krosnies įsitaisydavo. O šaltomis žiemomis, sakoma, net vištas į trobą įleisdavo ir nišoje po krosnimi – „popeliučkyje“ joms tupėti leisdavo. Troboje stovėjo audimo staklės, ratelis – kiekvienai šeimininkei būtini reikmenys. Be jų nei patalynės, nei rankšluosčių, nei drabužių neturėsi. Prie krosnies sudėti duonai maišyti, kildinti, minkyti, kepti reikalingi įnagiai, indai, čia pat katilai, puodai.

V. Kiaunienės kepami vieno malimo „razavų“ miltų blynai nors ir juodi, bet labai skanūs.

Troboje šeimininkė ausdavo, čia pat valgį virė ir daugybe kitų buities darbų rūpindavosi. Kampe stalas, prie kurio sėsdavo visa šeimai, prie jo suolai, o garbingiausia vieta, virš kurios sukabinti šventi paveikslai, – krikštasuolis, čia dažniausiai sėdėdavo tėvas.

V. Kiaunienės kepami vieno malimo „razavų“ miltų blynai nors ir juodi, bet labai skanūs. Pažvelgus pro langelį matyti balintais akmenimis apdėliotas darželis su žydinčiomis gėlėmis. Čia pat jazmino krūmas. Nei troboje, nei darželyje ilgai sėdėti nebūdavo kada. Darbas vijo darbą, ypač vasarą reikėdavo sparčiai suktis.

Sename sode

Ten, kur dabar įsikūrusi Smilgių etnografinė sodyba, praeityje pastatų nebuvo. Čia plytėjo stambaus ūkininko Dirsės sodas. Jo sodybos pastatai buvo kiek toliau. O senojo sodo obelys ir dabar dar kelios yra išlikusios. Sode ir naujų jau pasodinta. Smilgių etnografinė sodyba svečių nestokoja.

Apsilanko žmonės ir iš kitų šalių, dažni pasaulio lietuvių vizitai, moksleivių ekskursijos. Kaip jaučiasi jauni žmonės, įžengę pro medinius vartus ir tarsi laiko mašina perkelti visai į kitą laiką – be elektros, mobiliųjų, prekybos centrų vilionių ir kitų įprastų šiuolaikinių atributų? Čia slenka toks gyvenimas, kai tiesiog esi tu – tavo namai, šeima, ūkis, darbai, dar kaimo aplinka, o visas kitas pasaulio šurmulys likęs kažkur toli. „Įvairiai jaučiasi“, – sako sodybos darbuotoja Virginija Kiaunienė.

Kas tik pasižvalgo ir atgal į automobilį nori bėgti, kas atidžiai klausosi pasakojimų, apžiūrinėja eksponatus, o kai kurie sako net gyventi čia norėtų. Ypač vaikai mielai klauso juokingų pasakojimų, legendų, o vyresni žmonės prisimena savo tėvų, senelių sodybas ir tikina, kad pas juos lygiai taip pat kaip čia kadaise būdavo.

Vykstant įvairioms programų veikloms, renginiams Smilgių svečiai vaišinami tokiais patiekalais, kokie būdavo valgomi anksčiau. Pats populiariausias patiekalas – vieno malimo tamsių miltų, vadinamų „razavais“, blynai. Šiaip grūdą, kad jis taptų baltais miltais, malūne mala bene aštuonis kartus. O rupūs miltai – tik vieną kartą permalti grūdai, juose išlieka visos vertingos medžiagos. Tokius blynus ant laužo kepanti V. Kiaunienė sako maniusi, kad visokių skanėstų ragavusiems šiuolaikiniams vaikams, jaunimui neišvaizdūs, juodi blynai nepatiks, bet ne, – nosies nė vienas nesuka, kerta ir sako, kad skanu. Dar sodyboje vaišinama ant laužo kepta kiaušiniene bei išvirtu šiupiniu. O pasižvalgę, pasivaišinę, su praeitimi susipažinę lankytojai vėl grįžta į jiems įprastą ir visai kitokį gyvenimą.

Daugiau skaitykite naujienos.lt