Apie romaną „Amazon Book Review“ kalbasi su rašytoja, scenariste Delia Ephron.
– Kas Jus įkvėpė parašyti romaną „Sirakūzai“?
– Patys Sirakūzai. Leidau ten atostogas. Tai nuostabus Sicilijos miestas, įsitaisęs ant kalvos, su vaizdu į įspūdingą Jonijos jūrą. Visa senoji miesto dalis iškalta iš akmens – romėnai 212 m. pr. Kr. iškirto visus medžius (medieną panaudojo statyti laivams) ir išgrindė gatves. Sirakūzai – akmeninis rojus. Bet ar tikrai? Pirmą dieną pagalvojau – tai nuostabiausia vieta, kokioje esu buvusi. Antrą supratau, kad čia išeičiau iš proto. Grįžusi namo parašiau dvidešimt puslapių knygos apie dvi poras ir vaiką, kurių atostogos anksčiau ar vėliau pavirs katastrofa.
– Ar istorija atėjo iš karto?
– Žinojau, kad romanas bus apie santuokinę išdavystę ir apgaulę. Viena pirmųjų parašytų eilučių padėjo man labai aiškiai suprasti, į kurią pusę turiu judėti: „Poros kolaboruoja, slepia vienas nuo kito, kas spręs, kuria kryptimi eiti, o kas tiesiog seks iš paskos.“ Žinojau, kad abi poros – Lizė ir Maiklas, Teilor ir Finas – slapukaus ne tik vienas prieš kitą, bet kartais ir prieš save pačius, o galiausia – pateks į apgaulių ir paslapčių voratinklį.
Didžiąją romano įvykių dalį katalizuoja vienos iš porų dukra, dešimtmetė Snou. Tam tikra prasme knygoje ji turi daugiausia galios. Snou, Fino ir Teilor duktė, išties sunkiai perprantama. Ar ji drovi, ar klastinga? Ar ja manipuliuojama, ar ji manipuliuoja pati? Augant „Sirakūzų“ siužeto įtampai, daugėjant išdavysčių ir apgaulių, mergaitė atsiduria istorijos centre. Skaitytojas nebežino, ar ją mylėti, ginti, ar jos bijoti.
– Jos ryšys su motina labai stiprus. Kaip tai pakomentuotumėte?
– Tarp Teilor ir Snou egzistuoja simbiozė. Visi pažįstame tokių mamų. Lizė vaikų neturi. Natūralu, kyla konfliktas tarp to, kaip Lizė ir Teilor mato pasaulį ir supranta vaikus, ir to, kaip jos mato ir supranta Snou.
– Esate scenaristė – parašėte scenarijus tokiems filmams, kaip „Jums žinutė“, „Keliaujančių kelnių seserija“, „Arkangelas Mykolas“ – tačiau ši knyga, kurią nesunku įsivaizduoti ekranizuotą (galbūt netrukus sulauksime ir filmo), vis dėlto yra tikras romanas. Gal papasakotumėte apie savo darbo procesą“ – kuo skiriasi romano ir scenarijaus rašymas, ir kodėl „Sirakūzai“ tapo romanu?
– Pati istorija pasufleruoja, kuo ji taps. Man niekada nekilo abejonių, kad tai bus romanas. Visų pirma, atsisėdau ir pradėjau rašyti pagauta įkvėpimo. Antra, jis remiasi klasikiniu „Rasiomono“ naratyvu. Lizė, Maiklas, Teilor ir Finas savo pačių balsais pasakoja savas kelionės įvykių versijas. Man tai buvo literatūrinis imperatyvas. „Sirakūzai“ skaitosi greitai, juose svarbiausia veikėjai ir siužetas, tačiau man buvo įdomu panagrinėti ir gilesnes mintis. Neatmetu galimybės, kad šis romanas taps filmu. Kai rašau scenarijų, mano rūpestis – atrasti knygoje filmą. Filmas – ne tik režisieriaus, bet ir mano kūrybinis darbas.
– Kodėl Jus taip domina santuoka?
– Kartą vienas psichoanalitikas man pasakė, kad chemija – tai psichologija. Kai du žmonės išvysta vienas kitą sausakimšame kambaryje ir įsimyli, iš tikrųjų jie randa tobulą savo pačių neurozės atitikmenį. Šiurpu, tiesa?
– Kas buvo sunkiausia rašant knygą?
– Lizė, Maiklas, Teilor ir Finas pasakoja kiekvienas savo istoriją. Kiekvienas iš jų pamato ir sužino kažką, ko nežino kiti. Didžiausias iššūkis buvo kaitaliojant veikėjų balsus nuosekliai vystyti siužetą. Skaitytojas neturi nuobodžiauti.
– Ar galėtumėte, neišduodama istorijos vingių, pasakyti, kaip ir kada supratote, jog knyga turi baigtis būtent taip, kaip baigėsi?
– Romanas vadinasi „Sirakūzai“, todėl buvo aišku, kad turi įvykti kažkas įspūdingo. Visada pradedu nuo pavadinimo. Bet pradėjusi rašyti nenutuokiau, kaip viskas susiklostys. Žinojau, kad pasakojimas bus niūrus, ir kad aš, rašytoja, leidžiuosi į dar nepatirtą nuotykį. Išlydėjau savo veikėjus į kelionę Italijon, apdalydama juos sunkumais ir paslaptimis, kiekvieną apdovanodama labai savotiška asmenybe ir praeitimi (Lizė ir Finas, abu turintys šeimas, kadaise buvo meilužiai).
Dėl visų šių dalykų, o taip pat dėl to, kad kelionėje asmeniškumai sustiprėja, ir dar dėl to, kad Sirakūzai yra labai ypatinga vieta (galima sakyti, atskiras veikėjas) – istorija pamažu pradėjo vyniotis. Buvo momentas, kai pagalvojau: oho, vis dėlto tai įvyks. Žinoma, šis siužeto posūkis – labai netikėtas. Bet aš jo neatskleisiu. Tikiuosi, žmonės perskaitys knygą, sužinos patys – ir bus sukrėsti.
Pagal omnivoracious.com informaciją parengė Emilija Ferdmanaitė
