Dauguma keliautojų renkasi tradicinę prancūziškąją jo atkarpą, kuri kerta žemyną, o šiaurinį kelią, vedantį Kantabrijos jūros vietovėmis, ir daugiau kaip 800 km įveikusi kaunietė Rūta Vyžintaitė su „Savaitraščiu Kaunui“ dalijasi savo kelionės įspūdžiais.
Pirmyn į kelią
Viskas prasidėjo nuo dovanos mamai – R. Vyžintaitė jai padovanojo knygą apie Santjago de Kompostelą. Nors daugiau kaip 800 km kelionė pėsčiomis jau tada atrodė priimtina ir įdomi, nuo šios minties R.Vyžintaitę vis atgrasydavo karštis – save įvardijančiai kaip vandens žmogų merginai atrodė, kad būtų sunku praleisti mėnesį karštyje, toli nuo vandens. Tačiau vieną dieną kartu su draugu išgirdusi apie šiaurinį kelią, vingiuojantį netoli vandens, ji pasiryžo avantiūrai.
„Nusprendėme spontaniškai, – teigė R. Vyžintaitė. – Darbų ir reikalų bus visada, bet praėjusių metų sausį mintyse įsitvirtinusi idėja jau neapleido – pasiryžome eiti vasarą ir ėmėme planuoti.“
Mergina šypsosi ir teigia visuomet maniusi, kad kelionei fiziškai rengsis žymiai kruopščiau – nuoširdžiai vaikščios ilgus atstumus, bėgs krosus. Realybė pasirodė kitokia. „Nebuvome nugeibėliai, keliavome ir daug vaikščiojome užsienyje, Lietuvoje, galbūt mūsų fizinė forma buvo geresnė nei visiškai nesportuojančio žmogaus, bet treniruotėms laiko skyrėme minimaliai.“
Vis dėlto ne fizinė forma tapo didžiausiu sunkumu, o daiktų susidėjimas ir kelionės planavimas. Kasmet augančias kainas vėluojantys informacijos šaltiniai atspindi netiksliai. Įvertinti reikėjo ir tai, kad vienos šalies gyventojams kainos gali atrodyti mažos, o kitiems – kosminės.
Apie 15 skirtingų tinklaraščių, kurie rekomendavo, kokius daiktus pasiimti, perskaičiusi mergina nuolat svarstė, kaip į kelią nepasiimti per daug daiktų, kad jie nesugadintų visos kelionės. Kelyje kiekvienas papildomas kilogramas tampa našta. Taip į kelionę neiškeliavo palapinė – apie 8 kg sveriančio daikto pora atsisakė.
Sunku buvo suvokti, kad kelyje turės užtekti dvejų apatinių ir marškinėlių, o kiekvieną vakarą juos reikės išsiskalbti rankomis. Drabužiai turėjo būti nepuošnūs – nevaržantys judesių, patogūs.
Tinkamų nebrangių apdarų pora rado dėvėtų drabužių parduotuvėse. Ypač pravertęs atradimas – kelnės, kurios gali tapti šortais.
Pašnekovė teigia, kad apie kelią yra prikurta daug siaubo istorijų – kruvinos pūslės ant kojų, nudegimai nuo saulės, kiti nežmoniški sunkumai. Taip tikrai nėra.
Žmonės ir gyvenimas
Apsistoti dažniausiai tekdavo nenaudojamose sporto salėse arba senose mokyklose. Girgždančios, siūbuojančios lovos be patalynės, anksti besikeliantys triukšmingi kelionės kaimynai paliko įspūdį ilgam. Vienoje nakvynės vietoje aptikus blakių, į lauką išbėgo visi gyventojai – pagelbėjo R.Vyžintaitės turėtas arbatmedžių aliejus, nubaidantis įvairius vabzdžius. Mokamuose alberguose (piligriminiuose nakvynės namuose) buvo galima tikėtis didesnių patogumų. Keliautojų pora apsistojo ir pas vietinius gyventojus, nustebino jų svetingumas. „Patalynė su zuikučiais, be to, tau duoda dukros jaunystės naktinius, elgiasi kaip su šeimos nariu“, – pasakojo keliauninkė.
Įspūdingiausia nakvynė pasitaikė buvusiose kasyklose, nebegyvenamame kaime. Keliautojai sunkiai galėjo patikėti, kad tai – išties nakvynės vieta, nes viskas priminė siaubo filmą. „Kaukia šunys, durys vėjyje tabaluoja. Už 10 km buvo pažymėta kita nakvynės vieta. Nuėjome, o ten – tas pats. Prieš akis – 1950 m. pastatyto darželio pastatas. Tačiau susirinkus keliems kitiems keliautojams jautėmės drąsiau.“
Per dieną pora vidutiniškai nueidavo apie 20–30 kilometrų. R.Vyžintaitę nustebino kelyje sutiktų žmonių įvairovė. „Vienos dienos įdirbis tampa pasiruošimu kitai dienai. Galiu teigti, kad kelią įveikti gali visi, kurie neturi didelių stuburo problemų. Sutikome ypač daug pagyvenusių žmonių, jie anksti išsiruošia į kelią ir dažniausiai mus aplenkdavo, – sakė R. Vyžintaitė. – Keliautojai labai įvairūs. Vienas čekas pametė telefoną, tačiau kelyje sutiko tautietį ir paskambinęs mamai paliko jo numerį. Buvo smagu klausyti, kaip jis mamai pateikia ataskaitą: „Mačiau Janį prieš dvi dienas, mieste, buvo pavalgęs.“
Kartą kambaryje įsikūrėme su senuku, anglų socialistu, šis piktinosi „kruvinomis nakvynės kainomis“; besimankštinantis senegalietis norėjo išgarsėti bėgdamas šiuo keliu; budistas vokietis ėmė medituoti. O mes, lietuviai, stovėjome nustebę. Teko apsistoti pas medikę, anksčiau dirbusią su mirštančiais ligoniais. Ji nusprendė pakeisti gyvenimą, pardavė namus ir atidarė albergą.
Kelionės pabaiga – su siurprizu
Kelyje teko ne tik pasisemti įspūdžių, susipažinti su žmonėmis, bet ir pavalgyti. Tai – vienas sunkesnių iššūkių. Nakvynės vietose virtuvę atstojo mikrobangų krosnelė ir du puodeliai – tokia ispanų tvarka. O išsimaudžius šaltoje Kantabrijoje, primenančioje Baltijos jūrą, puodelis arbatos tapdavo aukso vertės.
„Ispanai yra įpratę valgyti kavinėse, tačiau jose brangu. Norima, kad turistas kuo daugiau išleistų. Žinoma, už 20 Eur vienam žmogui maisto gausi labai daug. Kartais jautėmės to nusipelnę – kai nuėjome pusę kelio arba jį įveikėme visą, bet kasdien tokių pietų sau leisti negali.
Atradome sau tinkamus meniu (šypsosi). Pirmasis valgis – kruasanai, artimiausi lietuviškai duonai, ir lydyti tepami sūreliai, kad nebūtų taip sprangu. Kitas patiekalas – panašus į lietuvišką paštetas, jį valgėme su prancūzišku batonu, pomidorais. Ispanijos parduotuvėse daržovės tokios pat, kaip ir kitur, gautos iš Afrikos. Kaina – kaip ir Lietuvoje. Tikru delikatesu virto sausainiai, sviestas. Kartą sutikome latvį. Mes turėjome pomidorų padažo, o jis – dešrelių. Vakare iškėlėme tikrą puotą. Labai pajautėme kultūrinį, temperamento panašumą, nors save laikome linksmais žmonėmis, su vokiečiais ir ispanais bendrą kalbą rasdavome retokai.“
Prieš kelionę atrodė, kad bus galima užkąsti pakelėje augančių vaisių – vynuogių, kivių, tačiau vienintelis R. Vyžintaitės laimikis – rastas neprinokęs kivis ir gervuogės. Paguodė vyno kainos – su sutiktu latviu pora spėliojo, kurie ras pigiausią vyną. Lažybas laimėjo latvis, radęs vyno butelį už 80 euro centų.
„Svarbiausia emocija man baigus šią kelionę – pamačiau, kokia nuostabi gali būti senatvė. Lietuvoje ji gana liūdna, palyginti su tuo, kaip laiką leidžiančius žmones mačiau kelyje. Pavyzdžiui, žila moteriškė skrodė bangas su banglente. Senolis su riedlente sukosi ant rampų. 70-mečiai prisipažino, kad kelią eina švęsdami 50-ąsias santuokos metines. Noriu pagyvenusius žmones, net savo tėvus, įkvėpti ryžtis nuotykiams.“
Daug kas sako, kad kelionės gali pakeisti gyvenimą. Iš dalies taip nutiko ir R. Vyžintaitei. Atvykus į kelionės tikslą – Santjago de Kompostelos katedros aikštę – išklausyti mišių, jai pasipiršo draugas.
„Visą kelią elgėsi kaip visada: nepavalgęs – liūdnesnis, pavalgęs – linksmesnis. Paskui net svarsčiau, kaip jis tą žiedą sugebėjo įsidėti. Aikštėje aš džiūgavau, juk įveikėme tokį kelią! O jis buvo keistai rimtas. Pamaniau, tie vyrai tokie nejausmingi. Sužadėtuvių akimirka buvo ypatinga – po mišių aikštėje visi svečiai sveikina vienas kitą, kitos poros irgi susižada, netgi tuokiasi. Bijau net pasipasakoti – visos merginos pradės tikėtis ir išsiruoš su vaikinais į tokią kelionę. Šiaip ar taip, ją rekomenduočiau visiems – sutinki labai daug žmonių, pajauti savo kūną. Visai kitaip pradedi vertinti nepatogumus, rūpesčius. Norėčiau, kad panašių kelių atsirastų ir Lietuvoje.“
