Finn Skårderud (Finas Skorderudas, g. 1956 m.) – žinomas norvegų psichiatras, kultūrologas, kino kritikas, keliolikos knygų autorius. Garsiausia jo studija – „Nerimas. Kelionės po modernųjį Aš“, ji išversta į daugelį kalbų.
Anot Skårderudo mus kamuoja kūno, proto, dvasios, tarpusavio santykių nerimas. Nuolatinis noras būti pripažintiems, meniškasis narcisizmas, protingo vaiko nerimas, gėda ir baimė, nemiga įvardijami pasitelkiant teorinę kalbą ir mokslines įžvalgas. Tačiau kartu – tai ir romanisto plunksnos verti siužetai apie Kafką, Strindbergą, Giacometti, pacientų istorijos susipina su Rilke'ės, Freudo, Julios Kristevos ar Susan Sontag mintimis.
„Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ – tai visuomenės ir kiekvieno mūsų sielos studija, paremta ir autoritetais, ir autoriaus pacientų išgyvenimais. Tai studija, padedanti pažvelgti į pačias nerimo gelmes, kad iš jų išnirtume saugesni ir ramesni.
Pateikiame ištrauką iš knygos „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“:
Minkštumas – atgyvenęs idealas. Dabar sunkūs (žodis „hard“ norvegų k. turi kelias skirtingas reikšmes, iš kurių šiame tekste vartojamos šios: 1. kietas, tvirtas, 2. sunkus (apie laikus), 3. šaltas (apie orą) – vert. past.) laikai. Tvirtas kūnas rodo, kad kūno savininkas nori ir geba būti savidrausmis. Vasaros pasidarė šaltos. Tai nėra užuomina apie nepatenkintas aistras. Tai užuomina, kad kuo toliau, tuo labiau tampa aišku, jog vienas iš naujųjų moterų idealų – turėti tvirtą kūną.
Žiūriu į moterį. Lauke šilta, ji vilki suknelę be rankovių. Siekia taurės, pakelia ją. Išgeria vyno ir vėl pastato taurę. Tą trumpą vis besikartojančią atkarpą aš spoksau į jos petį. Būdamas daktaras, žinau raumenų, kuriuos matau, pavadinimus. Smagu veblenti musculus deltoideus pavadinimą. Čia tas, kuris kaip lapas dengia peties sąnarį. Šis skulptūriškas – kruopščiai išdirbtas. Žodis „raumuo“ kilęs iš žodžio „pelė“, nes idealaus graikiško kūno raumenys atrodė nelyginant mažos pelės, palindusios po oda. Tai perskaičiau Sveno Lindquisto, švedų rašytojo, dykumos draugo, veikale. Žiūriu į gražų, karštligišką skaidulų žaidimą po oda. Šis žaidimas erotinis. Kupinas gyvybės ir jėgos.
Mano žavėjimasis kūno dalimi išblaško pokalbį. Mintys sukasi apie jos kūną. Dėl visko kalti anksčiau anonimiški buvę raumenys, kurie išryškėjo per darbą. Mintys klajoja. Galvoju apie kūną, glostomą sąmonės. Šios raumenų grupės vadinamos tikriniu vardu, jais rūpinamasi nelyginant vaikais. Sėdžiu priešais moterį, kuri yra ir savo pačios skulptūra, ir skulptorė. Veblenu žodžius musculus piriformis ir nuryju juos su vynu. Žiūriu į jos petį, kai ji kelia taurę.
Ką prieš dešimt metų aš būčiau galvojęs apie tą patį raumenų žaidimą? Arba prieš dvidešimt? Mano estetiniai kriterijai tikrai nėra laisvai pasirinkti. Per kalbą ir vaizdinius aš kasdien maudausi normose. Normos sunkiasi į mane nepastebimai, it neturėtų nei kvapo, nei skonio, nei konsistencijos. Visai nėra atsitiktina, kokios normos į mane įsiskverbia. Bendrų idealų visada yra daugiau nei keistų reklamininkų išmonių. Idealai paveikūs tik tuo atveju, jei yra tikslūs ir pakankamai gilūs kaip kultūrinės metaforos. Jie tampa populiarūs, kai ką nors atitinka.
Tvirtas kūnas yra vienas iš daugelio kūno savikontrolės atrakcijos ir būtinumo vaizdinių. Estetika ne tuščia. Ji prikimšta moralinių pranešimų. Tvirtas kūnas rodo, kad kūno savininkas nori ir geba būti savidrausmis.
Niūrūs faktai
Žiūriu nuotraukas. Marilyn Monroe ir Madonnos nuotraukas. Marilyn buvo minkšta. Madonna vienu metu mėgdžiojo Marilyn. Kai ji mėgdžiojo šeštojo dešimtmečio Marilyn, visam pasauliui tapo aišku, kaip minkštoji ikona tapo tvirtąja.
Į minkštąją Marilyn buvo minkšta nugrimzti. Ji leidosi kvailinama vyrų ir jėga buvo paguldyta į Niujorko psichiatrijos ligoninę. Madonna tvirta ir stipri. Tikrai galėtų tave aptvatinti. Ji retai kada leidžiasi vyrų kvailinama ir pati tikrai kai kuriuos jų galėtų nuvaryti į beprotnamį. Madonna iš ankstyvojo devintojo dešimtmečio suvedžiotojos transformavosi į šio dešimtmečio kūno politiškai teisingąjį hardbody (kietas kūnas – angl.).
Modernus vakarietiškas kūnas socialiai ir psichologiškai nėra toks svarbus tuo, ką jis kuria. Jis iš viso kuria nedaug ką. Svarbiau, kaip jis atrodo. Kūnas dramatiškai pasislinkęs nuo produkcijos prie pateikimo. Arba kitais žodžiais tariant, visų pirma jis kuria ženklus.
Amerikietiškas populiariosios psichologijos žurnalas Psychology Today (Psichologija šiandien) klausė savo skaitytojų, ką jie mano apie savo kūną. Atsiliepė keli tūkstančiai. Kaip ir buvo tikėtasi, dauguma apklaustųjų atsakė, kad jų kūnai niekam tikę.
Sokratas ir Paulius būtų atsakę panašiai. Sokratui žmogaus kūnas painiojosi po kojų, trukdydamas filosofiškai mąstyti. Jis irgi norėjo jo atsisakyti. Platono dialoge apie Sokratą, kuris atsigeria iš nuodų taurės, kūnas yra teorinio pažinimo problema. Jis apsunkina mąstymą. Ir Kristus norėjo atsisakyti savo kūno. Teologui Pauliui kūnas buvo moralinė filosofinė problema. Siela gali sulaukti palaimos, tačiau jai trukdo kūnas, kuris yra blogis. Askezė, celibatas ir savitvarda gali kiek pagelbėti.
Šiandien remiamasi ne filosofiniu pažinimu ar Dievu, o tuo, kad aktualusis kūnas trukdo idealiajam kūnui. Kažkas skyrė jiems ne tuos kūnus, ir daugelis norėtų apsikeisti.
Tampa labai įdomu, kai žurnalas paprašo skaitytojų patikslinti nepasitenkinimą ir panieką savo kūnui. Nors tyrimas nesilaiko kai kurių mokslinių standartų, tačiau jis atveria įdomių dalykų. Svoris yra moterų košmaras. To ir tikėtasi. Nuo šešiasdešimt iki septyniasdešimt nuošimčių žmonių nepatenkinti savo svoriu, įskaitant ir tuos, kurie sveria per mažai.
Turbūt mažiau tikėtasi, jog 58 proc. moterų teigia, kad jų raumenų tonusas per menkas. Kitaip tariant, jų raumenys nepakankamai tvirti. Palyginti: 45 proc. vyrų yra nepatenkinti savo raumenų tonusu (Psychology Today 1/1997).
Tvirtumas turi kelias nuorodas. Iš dalies tai susiję su sveikata – treniruotis sveika. Iš dalies – su grožiu, laikantis griežtų vakarietiškų jauno moteriškumo idealų. Tačiau pirmiausia čia yra susivieniję šie požiūriai: fizinis aktyvumas reiškia ir estetiką bei seksualumą. „Seksualūs kūnai – treniruoti kūnai!“ Laibumas jau nebėra pakankamas idealas. Reikia laibumo su tvirtų raumenų tonusu. Šios kūno kultūros kodas – lipdyti savo paties skulptūrą. Šitaip parinkus žodžius, nebelieka jokių dvejonių, kad kūnas nėra gamtos produktas. Tai kultūros produktas. Jis nėra duotas. Tai materija, kurią reikia išminkyti, tarytum ji būtų molis.
Ši moteriškoji norma primena, kad kūnai turi būti „treniruoti“, o ne „sukonstruoti“. Kol vaikinai „pumpuoja“, moterims priimtiniausia veikla – aerobika. Tvirtumas turi būti juntamas ir rodomas, tačiau iki tam tikros ribos. Moterys, kurios užsiima rimtu „konstravimu“, seniai priskirtos prie subkultūros, atiduotos kitiems pasmerkti.
Šėtono išvarymas
Moteriškasis tvirtumas susijęs su viena asmenine biografija – Jane Fondos. Jos knyga ir vaizdajuostės devintojo dešimtmečio pradžioje suvienijo grožio narcisizmą su sveikumo narcisizmu.
Fonda kūną aprašo kaip priešą. Su juo reikia kovoti ir jį nugalėti. Ji tokia pat radikali kaip Paulius. Svarbiausias Fondos pranešimas yra toks: kiekviena moteris turės norimą kūną, jei tik pakankamai padirbės. Tai dar vienas sukimasis apie klasikinį kūno ir sielos dualizmą: kūnas yra priešas, tačiau jis aukštinamas. Nes fondiškoje visatoje raktas į savigarbą slypi tik kūne, jis gaunamas tik per kūną.
Mėgdžiojimas
Moteriškasis tvirtumas gali būti suprantamas keliais būdais. Šiuos skirtingus supratimo būdus suvokiu kaip savikontrolės variaciją. Savikontrolė yra viena didžiausių mūsų kultūros teigiamybių. Savikontrolė tampa teigiamybe, nes virš jos pakibusi didžiulė grėsmė suderinti saviorientaciją, kultūros kompleksiškumą ir begalę pasiūlymų. Tokios savikontrolės ženklai yra susiję su asketiška kūno veikla. Gausos kultūroje retai kada bus morališkai patrauklu mėgautis tuo, kas per lengvai gaunama. Gyvenimas konstruojamas aplink priešybes. Tvirtasis raumuo yra tūkstančių išsižadėjimo ir drausmės valandų liudininkas.
Kūnas – fundamentali socialumo metafora. Judėjimo ir formos kitimo laikais, kai asmeninės, socialinės ir fizinės ribos slenka, platėja, sprogsta arba yra paverčiamos nematomomis, tvirtas kūnas ima mėgdžioti tai, kas gali skirti vidų nuo išorės. Kai distinkcijos sugriūva, reikia kurti naujas.
Viena tvirtumo savybė yra paprasčiausias tvirtumas. Tai fizinis ribos pažymėjimas. Ir hardbody yra stiprus. Tai labiau psichiška, o ne fiziška stiprybė. Poindustriniai raumenys yra užtvindę didžiąją dalį prekių produkcijos, jie dažniausiai yra psichologinis apdaras. Jie sukurti ne tam, kad kultivuotų, o tam, kad būtų kultivuojami. Psichosomatika daugelį paveikia. Tūkstančiai pumps sveikatingumo studijose ir steps aerobikos klasėse daugeliui sukūrė pasitikėjimą savimi. Dauguma iš ten išeina iškeltomis galvomis ir tvirtesni. Žmogus tvirtesnis, ir gali pakelti tam tikrą naštą. Tačiau už visko slypi kontrolės silpnumas – savigarba priklauso nuo raumens.
Tvirtas raumuo yra valios piktograma, valios gaminti. Šio šimtmečio homo economicus inkarnuota kapitalistinė gamyba – iš lotyniško junginio tapti kūnu – ir jame pačiame, ir jo raumenų skaidulose. Tvirtas raumuo galiausiai gali būti suprantamas kaip pajėgumas ir lytinis pajėgumas.
Tvirtumas yra vyriškumo mėgdžiojimas, ir, anot pirminių vyriškų prielaidų, kartu kova už didesnę moterišką galią. Anot galios ir kontrolės teoretiko Michelio Foucault, „normalų“ moteriškumo aktyvumą sudaro galios kūrimas ir „normatyvių sistemų“ paisymas.
Sielos griaučiai
Yra šis tas dar kiečiau už tvirtus raumenis. Juk iš tikrųjų jei raumenys nėra smarkiai įtempti, jie gana minkšti. Smegenys minkštos, galėtum jas pjauti panašiai kaip sūrį. Širdis minkšta. Tačiau griaučiai tvirti. Juos junti, gali paliesti. Gali išgyventi tvirtumo jausmą.
Štai todėl lengva susižavėti griaučiais, kai abejoji viskuo kitu, o labiausiai savimi. Laimė, dar nėra jokių griaučių grožio konkursų. Radikaliausias tvirtumo ilgesys yra apėmęs merginas ir moteris, kurios kenčia nuo valgymo sutrikimų. Daugeliui jų laibumas nėra grožio siekis, tai pamatinės materijos ieškojimas. Savigarba ir tapatumas ieško griaučių. Metaforos tampa hiperkonkrečios. Griaučiai tvirti, aiškūs, turi ribas, taigi jais galima pasitikėti. Jie nėra nei neapibrėžti, nei neaiškūs, nei nenuspėjami.
Griaučiai – paskutinė atrama. Už tvirto kaulo galima sugriebti, jis pačiumpamas. Ji susiima už peties. Jis skirtas suvokti. Stebėjau daugelį jaunų, sulysusių žmonių priaugant svorio, kuris labiau susijęs su gyvybiškumu. Kai kurie labai sunkiai išgyveno praradę artimą ryšį su savo griaučiais. Anoreksikai dažnai desperatiškai vaikosi nuspėjamumo, o judėjime jį atrasti nėra lengva. Minkštas audinys, dengiantis talijos kaulus, ar juo galima pasitikėti?
