Žinoma, priimti tokį sprendimą jai padėjo ir tai, kad jos gimtasis miestas Minskas buvo vos už kelių valandų kelio traukiniu.

Šiandien Karyna džiaugiasi, kad pasiryžo avantiūrai apsigyventi svetimoje šalyje ir pasakoja, kaip jai sekėsi pradėti gyvenimą, kuo ją stebina lietuviai, ir ko Baltarusija galėtų pasimokyti iš savo kaimynės.

Gabalėlis tėvynės Lietuvoje

Karynos apsisprendimą savo studijas rinktis Lietuvoje nulėmė tai, kad Vilniuje yra įsikūręs baltarusiškas Europos humanitarinis universitetas, kuris prieš keletą metų veikė Minske. Tačiau dėl akademinės laisvės suvaržymų, nusprendė savo veiklą perkelti į Lietuvą.

„Iš Minsko išvažiavau būdama septyniolikos. Nors ir norėjau studijuoti užsienyje, nenorėjau išvažiuoti labai toli, todėl Vilnius buvo tobulas pasirinkimas. Man patiko mintis, kad galėsiu gyventi viename seniausių Europos miestų ir turėsiu galimybę susipažinti su bendra Lietuvos ir Baltarusijos istorija. Juk kadaise buvome viena valstybė“, – pasakoja K. Shvaiko.

Užsienio kalba – raktas ieškant darbo

Dar besimokydama mokykloje Karyna išbandė ne vieną darbą: jai teko siūti žaislus, dirbti padavėja ir net kurjere. Šiais metais pradėjusi magistro studijas mergina galiausiai galėjo pradėti žvalgytis ir darbo Lietuvoje, nes atsirado laisvo laiko. Tačiau paieškos nebuvo lengvos.

„Ieškojau darbo turėdama labai daug sąlygų. Visų pirma, nekalbu lietuviškai, antra, esu studentė, todėl negaliu dirbti visos darbo dienos. Užsieniečiai dažnai gauna darbus tose pozicijose, kur reikia mokėti kitą nei anglų užsienio kalbą. Atvykę iš kitų šalių gali įsidarbinti įmonėse, kur reikia jų gimtąja kalba kalbančio žmogaus, bet man tai negaliojo. Lietuvos darbo rinkoje nėra jaučiamas baltarusių ar rusų kalba kalbančių darbuotojų trūkumas. Mano išsigelbėjimas buvo tai, kad kalbu vokiškai“, – sako K. Shvaiko.

Mergina ne tik kalba vokiškai, bet metus laiko praleido Vokietijoje, kur susipažino su tos šalies kultūra. Pasak Karinos, būtent kalba ir užsienio patirtis padėjo jai išskirti iš kitų kandidatų. Šiuo metu K. Shvaiko dirba tarptautinėje kompanijoje „Transcom Worldwide Vilnius“, kuri teikia kontaktų centro paslaugas, rašoma pranešime spaudai. Pasak Karynos, čia ji rado ne tik mėgstamą darbą, bet šeimą atstojantį kolektyvą.

„Nenorėjau apleisti studijų, todėl rasti darbą, kuriame galiu turėtų lankstų grafiką, buvo tikras lobis. Be to, įmonės vidinė kultūra ir požiūris į darbuotoją labai skatina dirbti studentus. Pavyzdžiui, visada galima gauti laisvą dieną egzaminams ar kitiems atsiskaitymams.

Kita mano baimė buvo, kad jausiuosi izoliuota nuo kolektyvo: lietuviškai moku vos keletą žodžių, o mano kartos žmonės Lietuvoje nešneka rusiškai. Nors visi šnekame angliškai, kažkodėl galvojau, kad bendrauti bus sunku. Pasirodė, kad labai klydau – šiandien mano komanda yra mano draugai, kuri visada padeda ir pataria“, – teigia logistikos koordinatore dirbanti mergina.

Pasiilgtų nesibaigiančių švenčių ir Gedimino kalno

Nors pati Karyna neturi daug panašaus darbo patirties, mergina sako, kad iš draugų ir pažįstamų retai tenka girdėti apie tokią smagią ir įdomią darbo kultūrą ir atmosferą, kurioje dirba ji pati. Paklausta, kas labiausiai krenta į akis kalbant apie skirtumus Lietuvoje ir Baltarusijoje, mergina atsako, kad ją itin nustebino kolegų santykiai.

„Mane tai labai maloniai stebina: Lietuvoje priimta švęsti savo gimtadienį su kolegomis, paminėti Kalėdas, Valentino dieną. Per moterų dieną kolegos mus sveikino atnešdami kavos su keksiukais, lepino gražiais palinkėjimais. Baltarusijoje tokios šventės darbe nešvenčiamos, kolegos retai sveikina vieni kitus su gimtadieniais“, – tikina mergina.

Be santykių su kolegomis ir draugais Karyna sako, jog palikus Lietuvą labiausiai ilgėtųsi Gedimino kalno. Pačių vilniečių retai lankoma vieta, merginą itin sužavėjo.

„Tai romantiška vieta, kur ateinu pasigrožėti visu miestu, pastebėti, kaip leidžiasi lėktuvai. Ypač šis vaizdas atsiskleidžia vakare, kai aplink yra įjungiamas apšvietimas. Deja, žiemą priėjimas prie pilies buvo ribojamas, tad tai buvo dar viena priežastis laukti pavasario“, – apie savo mėgstamiausią vietą mieste kalba Karyna.

Paklausta, ką galėtų patarti į Lietuvą atvažiuojantiems tėvynainiams, Karyna sako pastebėjusi, kad baltarusiai dažniausiai keliauja vedami noro įsigyti daiktų, o ne pamatyti, įgauti naujos patirties.

„Suprantu, kodėl žmonės tai daro – dauguma prekių, kurias žmonės perka Lietuvoje, Baltarusijoje kainuoja daug brangiau arba tokių dalykų įsigyti visai neįmanoma. Tačiau labai patarčiau skirti daugiau laiko pailsėti ir apžiūrėti pačią Lietuvą, kuri tikrai turi, ką parodyti“, – pokalbį užbaigia mergina.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)