Viduramžių filosofai buvo pirmieji, kėlę keistą klausimą, kiek angelų gali šokti ant adatos smaigalio. Tiesa, dėl tokio neįprasto klausimo to meto mąstytojai buvo išjuokti. Tačiau šv. Tomui Akviniečiui ramybės nedavė klausimas, ar angelai yra materialios būtybės.
Pasak jo, jeigu angelai vis dėlto neturi kūno, ant adatos smaigalio jų gali sutilpti gyva galybė. Šis legendinis ginčas ir lėmė tai, kad smeigtuko smaigalys šiandien naudojamas siekiant išmatuoti mažiausią atomų skaičių turinčių objektų dydį.
Beje, pati smeigtuko galvutė susideda iš 5 trilijonų atomų, o pats mažiausias yra vandenilio atomas, turintis tik vieną elektroną. O štai į vieno žmogaus plauko skerspjūvį telpa 0,5 mln. atomų.
Net ir neteisingai paskirtas vyskupas gali būti geras vyskupas
1519 m. popiežius Leonas X Vilniaus vyskupu nominavo Joną, pažeisdamas iš karto tris svarbias vyskupo skyrimo sąlygas. Pirma, naujai paskirtasis ėjo 21-uosius metus, tad nebuvo sulaukęs nustatyto vyskupui amžiaus cenzo – 30 metų. Antra, jis nebuvo gavęs kunigo šventimų.
Galiausiai jis buvo nesantuokinis Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Jogailaičio sūnus, o tai reiškė, kad buvo pažeistas ir kilmės iš teisėtos santuokos reikalavimas. Ši aplinkybė tuo metu buvo visiems gerai žinoma, o Jono santykis su dinastija buvo išreikštas itin specifine oficialaus titulo forma – Jonas iš Lietuvos kunigaikščių.
Gali būti, kad Žygimantas Jogailaitis su sūnumi siejo ir kitus, kiek tai buvo įmanoma nesantuokiniam vaikui, planus. Tik būdamas 32 metų, Jonas ryžosi priimti aukštesnius vyskupo šventimus, o tai reiškė galutinį pasaulietinio gyvenimo išsižadėjimą. Vilniaus vyskupu jis jau tarnavo 12 metų. Per tą laiką pasižymėjo uoliai eidamas pareigas: perstatė po gaisro nukentėjusią Vilniaus katedrą, steigė naujas parapijas, sutvarkė vidinę kapitulos organizaciją, paskelbė naują jos statutą, rūpinosi žmonių sielovada ir bažnytinėmis pajamomis.
1536 m. vyskupas Jonas buvo perkeltas į Poznanę, tačiau ten daug nuveikti nespėjo dėl ankstyvos mirties. Per vyskupavimo metus susiklostė glaudus vyskupo ryšys su Vilniumi. Testamentu jis išreiškė valią būti palaidotas Vilniaus katedroje. Paskutinis vyskupo Jono noras buvo įvykdytas.
Visais laikais ir visur buvo plagiatorių
Plagijuojama ir šiandien, teisinantis, kad yra tik aštuonios natos, dėl to panašių sąskambių gali pasitaikyti įvairių autorių partitūrose. Nepavykus taikiai išspręsti ginčo, teisybės ieškoma teismuose.
Vienas jaunas Vienos kompozitorius apkaltino savo kolegą, kad tas nuplagijavo jo kompozicijos melodiją. Į teismą buvo pakviestas Vienos operos teatro direktorius. Teismo salėje stovėjo pianinas, kuriuo pianistas atliko direktoriui abiejų kompozitorių kūrinius.
Jam pabaigus, teisėjas paklausė: „Ką jūs galvojate, maestro? Kuris iš dviejų yra nuskriaustasis?“ Išklausęs abiejų autorių kūrinius, minutėlę pagalvojęs, maestro tarė: „Jacquesas Offenbachas, gerbiamas teisėjau.“
Prancūzų kompozitorius J. Offenbachas sukūrė bemaž 100 operečių, iš kurių geriausiai žinomos „Orfėjas pragare“ su uždegančiu kankanu, „Gražioji Elena“ ir „Paryžiaus gyvenimas“. Jos patiko ne tik paryžiečiams ir visos Europos publikai, bet ir kompozitoriams, kurie, užuot kūrę originalias melodijas, kartais jas „skolindavosi“ iš kitų. Taigi plagiatorių akiratin yra pakliuvęs ir populiarių operečių meistras J. Offenbachas.
K. Bradūnas daug savo eilėraščių parašė J. Aisčio dovanota auksine plunksna
Apie tai rašoma Sigito Gedos dienoraščiuose. „Kazys Bradūnas papasakojo apie atmintiną jo poezijos vakarą, ateitininkų surengtą Čikagos jaunimo centre. Salė buvo sausakimša. Aistis atvažiavo iš Vašingtono ir skaitė savo eiles dvi valandas su kokių 10–15 minučių pertrauka. Pasisekimas buvo neįtikėtinas, jaunimas neišėjo ir per pertrauką. Buvo pilni ir salė, ir balkonas. Vakarą vesti padėjo K. Bradūnas.
Paskui Aistis pas Bradūnus ir nakvojo.
Kaip dabar atsimenu. Sėdi ant lovos krašto, jau rengiasi gult, švarkas ant kėdės atlošo pakabintas...
– Nu ir kuo aš tau, Kazimierai, galiu atsilygint? Toks triumfas, toks triumfas... Tikriausiai tu čia viską surengei?
– Ne, aš tik padėjau. Daug žmonių stengėsi.
– Nesakyk, tu. Kuo aš galiu tau atsilyginti?
– Nieko, nieko nereikia man nereikia.
– Palauk!
Priėjo prie švarko, iš kišenės ištraukė parkerį su auksine plunksna ir sako: „Priimk.“ Aš visaip kračiausi, bet jis įkišo man į kišenę... Ir dabar turiu. Daug eilėraščių esu tuo parkeriu parašęs. Tai man labai brangi dovana. Aisčio parkeris!“
