Tai atvira, nuoširdi ir gili knyga mums visiems, kad geriau suprastume žmogų Josephą Ratzingerį ir ganytoją Benediktą XVI, kad pagerbtume jo šventumą ir nuolat grįžtume prie jo kūrinių. Knygoje Benediktas XVI kalba apie savo atsistatydinimo priežastis, svarbiausias pontifikato akimirkas, konklavą ir popiežių Pranciškų, atvirai pasakoja apie sudėtingus ir prieštaringus įvykius – Vatikano slaptos informacijos nutekinimo skandalą „Vatileaks“, Romos kurijos reformą ir kt., šiltai prisimena savo šeimą, kitus jam brangius žmones, svarbiausius biografijos faktus ir aptaria savo pontifikatą.
Benediktas XVI. PASKUTINIAI POKALBIAI SU PETERIU SEEWALDU/ iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai 2017. – 240 p.
*****************************
Tėvų namai ir vaikystė
- Šventasis Tėve, kilęs iš kukliai gyvenančios šeimos, sulaukęs garbaus amžiaus tapote Petro įpėdiniu. Kaip vaikystėje įsivaizdavote popiežių?
- Tuometinis popiežius Pijus XI mums buvo tiesiog popiežius. Būtent Kristaus vietininkas, esantis labai aukštai virš mūsų, bet kartu labai arti, nes yra mūsų visų ganytojas. Popiežių gerbėme ir mylėjome, kartu tardami, kad jis be galo toli, neapsakomai aukštai.
Ar anuomet turėjote mylimiausią šventąjį?
Kažin. Žinoma, savo šventąjį – šventąjį Juozapą – labai mylėjau.
Ar vaikystėje iškildavo būdingų vaikiškų klausimų apie Dievą, į kuriuos neįmanoma atsakyti, kurie varo į neviltį?
Ne, mano akimis, tikėjimo pasaulis buvo pastatydintas tvirtai ir patikimai.
Viename laiške kūdikėliui Jėzui prašote padovanoti „Schotto Mišiolą
(Juokiasi.) Taip, bet dalyvavimas liturgijoje mums visada buvo iš tikrųjų konstitutyvus, didelis išgyvenimas, paslaptingas pasaulis, į kurį maga skverbtis. Žaidimas kunigais, šiaip ar taip, buvo gražus, anuomet dar plačiai paplitęs.
Po sesers Marijos ir brolio Georgo Jūs trečias vaikas šeimoje. Buvote pagrandukas?
Tai jau taip.
Kaip vaikystėje Jus vadino?
Iš pradžių, kai dar buvau mažiukas, vadindavo „Jozeferliu“. Tačiau kai sukakau turbūt aštuonerius, pasakiau – baigta, o tai liksiu visą gyvenimą Jozeferlis, nuo šiol mano vardas bus Jozefas. Paliepimo buvo paisoma, visi jį vykdė.
Ar buvote džiugus, paprastas berniukas, ar veikiau introvertiškas, anksti palinkęs į susimąstymą?
Iš pradžių, Titmoninge ir Ašau, buvau labai linksmas berniukas. Tačiau vėliau, net negalėčiau pasakyti, kodėl – tapau mąslesnis ir nebe toks smagus, bet paskui vėl pasikeičiau. Karas viską sukomplikavo.
Jūsų gimimo diena, 1927-ųjų balandžio 16-oji, išpuolė Didįjį šeštadienį. Kaip popiežius lankydamas Turine Kristaus drobulę sušukote: „Štai lauktoji akimirka!“ Tai esą Didžiojo šeštadienio atspindys. Atrodo, kad šią temą, kuri Jums iš tiesų buvo įdėta į lopšį, ilgainiui vis labiau suvokėte kaip Jums skirtą, visą gyvenimą spręstiną užduotį.
Jūsų tekstai šia tema ypač gilūs ir jaudinantys.
Nes tai ne išprotautas, o labai glaudžiai su mano pagrindu, mano gyvenimo pradžia susijęs dalykas, į jį ne tik skverbiausi mintimis, bet ir įsigyvenau.
Kaip ir Karolio Wojtyłos tėvas, Jūsų tėvas Josephas, valstiečių sūnus ir žandaras, pasižymėjo labai giliu vyriškuoju maldingumu. Ar jis tam tikra prasme nulėmė Jūsų pašaukimą?
Iš dalies taip. Jis buvo, viena vertus, neįtikėtinai dievobaimingas vyras, daug meldėsi, buvo giliai suleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime, bet kartu blaivus, kritiškas žmogus, gebantis labai kritiškai vertinti popiežių ir vyskupus. Būtent tas blaivus maldingumas, kuriuo jis gyveno tikėjimą ir buvo jo persmelktas, man buvo labai svarbus.
Ar jo religinis vystymasis buvo susijęs su kokiu nors konkrečiu įvykiu?
Nežinau. Vaikystėje jis turėjo labai gerą kapelioną, kuris jį gerokai išugdė ir suformavo. Dažnai apie jį pasakodavo. Taipgi jo mokytojas įkūrė berniukų chorą, kuriame jis dainavo. Dėl to Bažnyčia jam tapo išties giliu potyriu.
Jūsų tėvas nebuvo išėjęs didelių mokslų.
Jis baigė tik pradžios mokyklą, bet buvo žmogus su protu, kuris geba savarankiškai galvoti.
Ar tiesa, kad jis norėjo būti kunigas?
Niekada apie tai nekalbėjo. Tačiau buvo sumanęs tarnauti broliuku pas kapucinus.
Iš Ratzingerių šeimos ūkio Rikeringe, nedidelio kaimelio Bavarijos miške, kuriame gimė Jūsų tėvas, tiesiogiai ir netiesiogiai kilo neįprastai daug pašaukimų. Tai ir įžymusis Georgas Ratzingeris, Jūsų tėvo dėdė, ne tik kunigas, bet ir garsus reichstago narys. Tai ir Jūsų tėvo brolis Aloyzas, ir sesuo Teogona, tapę kunigu ir vienuole. Tai ir Jūs bei Jūsų brolis Georgas, galiausiai pusbrolis, dabartinis kunigas Zimbache, netoli Jūsų gimtojo Marktlio. Sakyčiau, kone tikra kunigų šeima.
Taip, kone (juokiasi). Mes gerai pažinojome dėdę Aloyzą, dvasinį dėdę, viešėjome pas jį per 1937-ųjų, gal net 1935-ųjų atostogas. Tetą Teogoną, vienuolę, irgi gerai pažinojome.
Ar, renkantis savo kelią, drąsos Jums įkvėpė tai, kad šeimoje buvo kunigų, antai dėdė Aloyzas, Jūsų tėvo brolis?
Anuomet tai buvo įprasta. Visos didelės valstiečių šeimos turėjo daug vaikų, vienas iš jų visada būdavo kunigas.
Dėdė Aloyzas bus buvęs gan savotiškas.
Ir nusistatęs prieš nacius.
Be jokios abejonės.
Dvitomyje „Dvasininkai Hitlerio teroro metais“ („Priester unter Hitlers Terror“), tose dviejose storose knygose, pateikiamas sąrašas kunigų, kurie nacizmo metais priešinosi ir buvo persekiojami; apie Jūsų dėdę čia rašoma, kad 1936 metų pabaigoje jis buvo įskųstas vyriausybės pirmininkui, nes Mišių dalyvius prisaikdino Katalikų Bažnyčiai. Ar vaikystėje supratote, ką tai reiškia?
Tiesą sakant, buvo aišku, kad dvasininkas turi būti prieš nacius. Ir mūsų tėvas buvo taip nusistatęs prieš, jog buvo tiesiog neįsivaizduojama, kad kas nors iš šeimos juos palaikytų. Teta Teresė, viena mano tėvo seserų, ypač nekentė nacių. Ji su broliais ir seserimis gyveno Osterhofene ir prie namų turėjo šiek tiek žemės, besiribojančios su geležinkeliu. Kai kartą pro šalį važiavo traukinys su nacių vadais, ji jiems parodė ilgą nosį (popiežius parodo, juokiasi). Jie tūžo, bet važiuojančiame traukinyje nieko negalėjo padaryti.
1933 m. buvo švenčiami „Šventieji metai“. Kaip tik šiais metais į valdžią atėjo Hitleris, kad pasėtų pasaulyje mirtį ir terorą.
Žinoma, ši data buvo nuskirta. Pasak Tradicijos, Viešpats buvo nukryžiuotas 33 metais, tad 1933-aisiais buvo minima didelė sukaktis, švenčiama ir Ašau, kur anuomet gyvenome. Tuo pat metu prasidėjęs blogio triumfo žygis mus slėgte prislėgė. Tačiau religinio gyvenimo vidinis pasaulis mumyse buvo toks gyvas, kad, nors išoriniai įvykiai slogino, jo sugriauti neįstengė.
Jūsų tėvui, kuris prenumeravo antifašistinį žurnalą „Der gerade Weg“, tai turėjo būti...
Taip, jam buvo labai blogai. Mes, vaikai, gyvenome šeimoje, o ir kaimo gyvenimas dar buvo labai katalikiškas. Suprantama, kad tai jį palietė daug labiau negu mus.
Ar, Jūsų motinai įsidarbinus pensione sezonine virėja, namie nekilo problemų?
Tai buvo tik tėvui išėjus į pensiją, kai visi trys vaikai lankė mokyklą ir reikėjo mokėti už mokslą. Nors dar negyvenau internate, bet mokslapinigiams kiekvieną mėnesį reikėjo dvidešimties markių. 1938 m., kai ji stojo į tarnybą Reit im Vinklyje, finansinė padėtis buvo ypač įtempta.
Kaip tokią situaciją priėmė Jūsų tėvas? Ko gero, jis buvo pirmasis namų šeimininkas Vokietijos istorijoje.
(Popiežius nusijuokia.) Jam tai buvo didelis iššūkis. Mokėjo sutaisyti vienintelį patiekalą „Schmarren“ [į sklindžius panašus patiekalas iš kiaušinio, pieno ir miltų. Vert. past.], visa kita turėjo išmokti.
Ar jam nebuvo nesmagu ryšėti prijuostę?
Jis neišsigando.
Jis netgi valė Jums batus.
Jis tai darė visada, visai šeimai. Tai buvo jo pareigos.
Kaip žandaras, Jūsų tėvas dažnai buvo keliamas iš vienos vietos į kitą. Per 25 tarnybos metus – keturiolika kartų. Dažniausiai savo prašymu. Kodėl?
Negaliu paaiškinti, bet Ratzingerius, matyt, gena kažkokia nerimastis. Juk ir aš daug keliavau...
O taip vėlai vedė turbūt dėl to, kad, kaip policininkas, daug kilnojosi?
Taip. Ir, manau, dėl to, jog dvejojo, ar jam kokiu nors būdu nestoti į vienuolyną.
O kad Jūsų motina Marija taip vėlai ištekėjo?
Matyt, irgi lėmė tarnyba.
Jūsų motina yra nesantuokinis vaikas. Kada apie tai sužinojote?
Palyginti anksti, gyvendamas Ašau, nors tada to nesupratau. O buvo taip: kaip tarnautojas, tėvas privalėjo pateikti „arišką kilmę patvirtinantį dokumentą“, kad įrodytų, jog jis ir jo žmona yra arijai. Jam nekilo sunkumų, nes metrikai buvo čia pat, bet motina buvo kilusi iš Pietų Tirolio, tad Ašau klebonas ilgai vargo siuntinėdamas laiškus į komuną Italijoje. Galiausiai iš dokumentų paaiškėjo, kad motina yra nesantuokinė duktė. Tačiau iš tikrųjų šitai supratau gerokai vėliau.
Ar tai Jums kaip nors atsiliepė?
Niekaip. Mat buvo tokia pasitikinti savimi, kad jai nereikėjo jokių moralumo įrodymų.
Ar Jūsų motina kada nors sužinojo, kas jos tėvas?
Žinoma – vyras, už kurio jos motina vėliau ištekėjo, iš tikrųjų buvo jos tėvas.
Tačiau kepėjas Riegeris jos iš pat pradžių nelegitimavo?
O Jus? Ar tėvas Jus vertino, mylėjo?
Tikrai taip, dar mažą berniuką. Patyriau daug nuoširdumo ir šilumos. Ypač nuo 1937-ųjų balandžio, tėvui išėjus į pensiją, mudu leisdavomės į ilgus pasivaikščiojimus ir jis pasakodavo apie savo vaikystę ir jaunystę. Kai motina dėl finansinių priežasčių įsidarbino virėja Reit im Vinklyje, o brolis su seseria nebegyveno pas tėvus, mudu kasdien eidavome pasivaikščioti. Jis buvo tikras romanistas, nuolat sugalvodavo įdomių istorijų. Manau, jam pačiam buvo įdomu, kaip viskas susiklostys. Tai būdavo visokios šeimos istorijos. Apie sutuoktinius, kaip jie susipažino, kokių dalykų nutinka šeimoje, ir panašiai, sakyčiau, tikri tėviškės romanai.
Kokia buvo Jūsų tėvų santuoka?
Puiki, nors temperamentai labai skyrėsi. Motina buvo širdinga, meili, jausminga, nelinkusi į racionalumą. Ji mėgo gyventi pagal išmonę, pagal šią akimirką. Taigi gyvenimo stiliai buvo labai skirtingi. Dėl to tėvai kartais susibardavo, bet apskritai vyravo gilus vidinis sutarimas, tad nors barnis mus skaudino, visada žinojome, kad tikrųjų dalykų jis negriauna.
Esate sakęs, kad tėvas buvo griežtas, gal net per griežtas. Kaip reiškėsi tas griežtumas?
Sakyčiau, tėvas ilgainiui vis švelnėjo. Su manimi nė iš tolo nebuvo toks griežtas, kaip su vyresniaisiais. Griežtumas reiškėsi tuo, kad jis reikalavo punktualumo ir kruopštumo, kad padarius ką nors neleistina smarkiai bardavosi, net suduodavo per skruostą. Bet tai anuomet buvo įprasta auklėjimo priemonė. Žinojome, kad privalome laikytis tvarkos: tikinčiųjų priedermių, šeimos narių priedermių, apskritai tiesos visuose dalykuose. Jis buvo labai teisingas, doras vyras ir stengėsi, kad ir vaikai eitų tuo pačiu keliu. Taip, mes žinojome, kad tėvas nežiūrės pro pirštus, kai netinkamai pasielgsime.
Vienam profesorių Freizinge vėliau priskyrėte kaip nuopelną tai, kad jis pasisakė prieš „sukaustytą XIX amžiaus maldingumą“. Pažodžiui rašėte: „Man tai buvo proveržis.“ Gal Jūsų tėvas ir religiniuose dalykuose buvo per griežtas?
Atsakysiu taip: jam ypač didelį poveikį padarė minėtasis kapelionas, šiaip labai geras žmogus. Šiuo požiūriu tėvą suformavo taip pat ir griežtas XIX amžiaus maldingumas. Šiandien sakytume, kad tas auklėjimas iš dalies buvo per griežtas, bet ano meto kontekstas nelygintinas su dabartiniu.
Jūsų vaikystės prisiminimai dažniausiai skamba romantiškai. Esate išsitaręs, kad rojų įsivaizduojate taip, „kaip buvo vaikystėje“. Ar tik čia nepasigirsta harmonijos troškimo gaidelė?
Turbūt taip.
Vis dėlto savo prisiminimuose beveik nekalbate apie konfliktus, santykių nutraukimą, sunkumus.
Aišku, kad šeimoje kildavo ginčų ir kitko, juk buvome visai paprasti žmonės. Neįmanoma, kad viskas visada klostytųsi harmoningai. Tačiau viršų visada imdavo jausmas, kad namuose yra sutarimas ir tarpusavio laimė.
Ar nekilo kartų konflikto, visuotinai įsiliepsnojusio septintame dešimtmetyje?
Ne.
Jūsų vyresniajam broliui pasirinkus dvasininko kelią Jūs irgi įstojote į vyskupiškąją berniukų seminariją Traunšteine. Ar Georgas Jums buvo pavyzdys?
Daugeliu atžvilgių taip. Tiesiog tas berniokas žinojo, ko nori, turėjo aiškų, tvirtą supratimą. Nuo mažens mudu buvome artimai susiję, tiesiog neperskiriami. Vėliau drauge diskutuodavome visais rūpimais teologijos klausimais. Tačiau į seminariją įstojau tik iš gimnazijos trečios klasės, tai lėmė paprasta praktinė priežastis: tėvas nebūtų išgalėjęs mokėti, jei visi trys vienu metu būtume mokęsi internate. Tad dvejus metus likau namie, dėl to buvau labai patenkintas.
Pastebėtina, kad ir Jūsų sesuo įgijo išsilavinimą, suteikiantį galimybę užimti aukštesnę socialinę padėtį. Ar ir čia Jūsų tėvas buvo varomoji jėga?
Taip. Jis norėjo, kad mano sesuo įgytų gerą išsilavinimą ir profesinių galimybių. Anuomet nebuvo įprasta, kad merginos mokytųsi gimnazijoje. Buvo dviejų rūšių aukštesniosios mokyklos: licėjus daugiau mažiau kilmingoms panelėms ir namų ūkio mokykla, kur mokyta stenografijos, spausdinti rašomąja mašinėle, sąskaitybos, anglų kalbos ir t. t. Tai buvo solidus išsilavinimas, ir jis seseriai suteikė daug džiaugsmo.
Vaikystėje buvote gležnesnis už kitus. Ar jautėtės autsaideris?
Tiesą sakant, ne. Pasijutau, kai, įstojęs į studijų seminariją, susidūriau su visiškai nepažįstamu pasauliu. Bet tik pirmą pusmetį.
Jūsų moksladraugiams ypač darė įspūdį, kad Jūs, regis, labai anksti jau žinojote, ko norite, ko siekiate? Viename Jūsų pažymėjime Traunšteine įrašyta, kad esate „neklusnus“. Ar tas neklusnumas nėra Jūsų esybės dalis?
Taip, kurį laiką toks buvau. Taip, trečioje ketvirtoje klasėje kažkaip tapau neklusnus.
Taip, sutinku. Pomėgis prieštarauti, tikrai taip.
Mokykloje buvote pravardžiuojamas „Kapliu“. Mokyklos laikraštyje „Helios“ apie Jus rašyta: „Stovi aikštėje Kaplys, priešingybių kamuolys, prastas iš jo sportininkas, užtat rimtas mokslininkas.“ Šios eilutės rašytos 1945 metais. Turbūt moksliškumas labai anksti tapo Jūsų pomėgiu.
Taip, anksti.
Jūsų darbo stilius anksti pasižymi tvirtu ritmu, tolydumu, griežta dienotvarke. Kada tai prasidėjo?
Tai nusistovėjo dar Hufšlage4. Seniau mokykloje nebūdavo namų užduočių. Hufšlage po pietų dvi valandas – ar kiek man reikėdavo, dažnai užtekdavo ir vienos – skirdavau darbui. Pamažu šį laiką ėmiau ilginti. Šiaip ar taip, buvo aišku, kad aš savo laiką paskirstau ir kad darbo laiką tikrai išnaudoju darbui.
Dar moksleivis, vėliau – studentas savo žiniomis lenkėte kitus, kas tai lėmė?
Nereikia perdėti. Labai mėgau lotynų ir graikų kalbas, gerai sekėsi ir hebrajų. Sutinku, aš su ypatingu atsidavimu mokiausi šių dalykų, kiti teorija domėjosi mažiau.
Keturiolikos atradote literatūrą, iš graikų ir lotynų kalbų vertėte bažnytinius tekstus.
Veikiau dėl pramogos.
Kur išmokote tiek daug kalbų? Juk mokykloje visų nemokė.
Ne, iš tikrųjų aš kalbų nemoku.
Atsiprašau, kaip?
Nuo 1942 iki 1943 metų mokėmės italų kalbos kaip pasirenkamąjį dalyką, bet pamokos dažnai neįvykdavo. Išmokome šiokių tokių pagrindų, bet tai ir viskas. Įgūdžių įgijau vėliau, iš esmės jau atsikėlęs į Romą. Tačiau italų kalbos niekada neišmokau kaip reikiant, todėl mano gramatika visada šlubuoja. Prancūzų kalbos mokėmės metus mokykloje. Vėliau stengiausi neužmiršti ko išmokęs, bet pagrindai irgi buvo skystoki. Anglų kalbos pramokau iš plokštelių gyvendamas Bonoje, bet ji taip ir liko labai silpna. Tai ir viskas. Susidaro įspūdis, tarsi mokėčiau nežinia kiek kalbų, bet taip nėra.
Ką Jūsų tėvai sakydavo apie nepaprastus sūnaus gabumus?
Ką gi, tie gabumai nebuvo stulbinami. Gaudavau gerus pažymius, bet ir mokytis turėjau.
Ar čia būta kokios ypatingos ambicijos, kurią skatino, pavyzdžiui, Jūsų tėvas?
Nemanau. Tėvui rūpėjo, kad būtume išsimokslinę ir kruopštūs, bet jis niekada netroško ir tikrai nesiekė, kad taptume „dideliais žmonėmis“. Jis džiaugėsi, kad norime būti kunigai. Tiesiog jis tikrai gyveno Bažnyčios maldingumu.
Savo prisiminimuose rašote, kad pašaukimas kunigystei „manyje augo labai natūraliai, be didelių atsivertimo potyrių“. Didelių nepatyrėte, tai gal būta bent mažų dvasinių išgyvenimų?
Sakyčiau, aš vis giliau nirau į liturgiją. Troškau pažinti liturgiją kaip centrą, suprasti ją bei nuo jos neatsiejamą visą istorijos raizginį. Mūsų tikybos mokytojas kaip tik rašė knygą apie Romos stočių bažnyčias. Savo veikalą jis tam tikra prasme parengė per tikybos pamokas. Jo dėka mes labai gerai, labai konkrečiai pažinome istorinę dirvą. Tas dalykas man iš tikro suteikė daug džiaugsmo. Mane apskritai domino tikybos klausimai. Būtent šis pasaulis man labiausiai teikė namų jausmą.
