Pirmąjį savo renginį A. Pieslikas pravedė 2008 m., tada jis dar studijavo antrame kurse. Gana greit jaunas vaikinas suprato, kad prieš tai buvęs planas gyvenimą susieti su reklama jo nebežavi ir nusprendė kurti kitiems šventes.

Nuolat naujų iššūkių ieškantis ir komforto zonoje nemėgstantis užsibūti vyras jau ieško žmonių, kuriuos sudomintu jo nauja veikla – įmonėms spręsti problemas nori padėti žaidžiant su „Lego“ kaladėlėmis.
Andrius Pieslikas

„Dabar esu laimingas, džiaugiuosi tuo, ką darau ir kuo esu, mano dabartinis gyvenimas labai tenkina visomis prasmėmis“, – šypsosi pašnekovas.

DELFI tęsia straipsnių ciklą „Mano drąsi istorija“ apie žmones, kurie savo laimę susikūrė patys ir vardan jos nepabijojo drąsių pokyčių.

Gyvenimas susiklostė netikėtai

Vos įstojęs į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU), kur pasirinko verslo vadybos studijas, A. Pieslikas iškart pradėjo savo darbinę karjerą, apie kurią iki tol svajojo – dirbti kūrybininku reklamos srityje.

„Net nežinau, kas atsitiko su reklama. Greičiausiai nebuvo ar neliko vidinio polėkio. Pamenu, dar studijuodamas trečiame kurse dalyvavau keliuose darbo pokalbiuose su reklamos agentūromis, bet jau jų metu jaučiau, kad ten turbūt nenoriu dirbti.

Kūrybininkas – uždara specializacija. Tu sėdi ir galvoji. Kiek laiko aš norėčiau tuo užsiimti, ar bent metus norėčiau taip praleisti, nežinojau“, – pasakoja A. Pieslikas.
Andrius Pieslikas

Dar neatmesdamas galimybės dirbti su reklama, jaunas studentas kolegos buvo įtrauktas į tuo metu Lietuvoje kylančią protmūšių bangą.

„Pats kolega pateko ant to bumo, kai 2008 metais Lietuvos baruose tik pradėjo kurtis protų mūšiai. Jiems reikėjo vedėjo antram taškui ir kažkaip pasiryžau tą padaryti. Gal labiau mano antroji pusė pastūmėjo, sako, Andriau, pabandyk, gal bus visai nieko“, – prisimena pašnekovas.

Tada A. Pieslikas ryžosi pabandyti ir jam visai patiko. Iš pradžių jis tam skirdavo vieną vakarą per savaitę, vėliau veiklos daugėjo.

„Iš pradžių tai buvo nedideli pinigai, gaudavau kažkiek procentų nuo apyvartos. Bet kai esi studentas, kiekvienas grašis į kišenę tau – jau šis tas. Po to perėjau iki tokio lygio, kai buvo 3 kartai per savaitę. Tada uždirbi kiek daugiau negu minimumą, jautiesi visai gerai“, – sako pašnekovas.
Andrius Pieslikas

Paprašytas pasvarstyti, kas Lietuvoje nulėmė tą kilusią protmūšių bangą, A. Pieslikas spėjo, kad daugiausiai įtakos tam turėjo krizė.

„Žmonėms tada reikėjo pigių pramogų. Tuo metu barai organizuodavo protų mūšius nemokamai ar imdavo tik simbolinį mokestį. Galbūt taip žmones jie ir patraukė. O kaip užsikūrė, taip ir dabar nemiršta“, – svarsto renginių vedėjas.

Iki tol A. Pieslikas net nebuvo pagalvojęs, kad ryšis stoti prieš būrį žmonių ir juos linksminti. Tiesa, mokyklos laikais jam taip pat teko vesti keletą renginių, tačiau jis pats sako, kad tai buvo tiesiog linksmas ir smagus laiko praleidimas: „Mokyklos laikais tokios profesijos kaip renginių vedėjas net neįsivaizdavom“.

Ši veikla A. Pieslikui ne tik patiko, tačiau ir sekėsi. Jis prisimena, kad po protmūšių žmonės prie jo prieidavo su prašymais, ar šis galėtų pravesti įvairius privačius jų renginius. Taip prasidėjo jo profesionali vedėjo karjera.

Pasinėrė į vestuves

Kai pravedė ne vieną dešimtį renginių, A. Pieslikas po ilgų dvejonių ryžosi imtis vestuvių. Šis renginys – išskirtinis, nes susimovęs sugadinsi vieną svarbiausių švenčių žmonių gyvenime.

„Visų pirma, norėjosi materialinės gerovės. Protų mūšiais amžinai gyvas nebūsi. Jau buvo visokių renginių, todėl žinojau, kad kitas laiptelis gali būti vestuvės. Kaip tam pasiryžti? Pats nebuvau matęs, kaip ten kas. Sudalyvavau savo vestuvėse, tą pačią vasarą sudalyvavau dar dvejose vestuvėse kaip svečias.

Pasisėmiau idėjų, pasižiūrėjau, kaip tai atrodo, pagalvojau, ar pats turiu tam resursų, galimybių, ar sugebėčiau. Per keletą mėnesių susidraugavau su savimi ir nusprendžiau, reikia daryti ir bandyti“, – sako A. Pieslikas.
Andrius Pieslikas

Pašnekovas pasakoja, kad sunkiausi buvo pirmieji penki kartai, streso buvo labai daug, tačiau patys vestuvėse dalyvavę žmonės pagyrė vedėją, o, kaip jis pats sako, tai yra pati didžiausia motyvacija judėti pirmyn.

Šiandien jis jau ruošiasi įtemptam ateinančiam sezonui, pirmosios vestuvės jo laukia balandžio pradžioje, o maratonas baigsis maždaug rugsėjo pabaigoje. Vestuves tenka vesti ir žiemą, tačiau A. Pieslikas sako, kad lietuviai šaltuoju sezonu tuokiasi labai retai, pavyzdžiui, kai pora nusprendžia emigruoti arba netikėtai pradeda lauktis vaikelio.

Vedėjas juokiasi, kad jo kalendoriuje jau yra pažymėta ir viena vestuvių data, kurios vyks daugiau nei po metų, tai – 2018 m. rugpjūčio 8 diena.
Andrius Pieslikas

Darbo vakarėliuose padauginusių daugiau nei vestuvėse

A. Pieslikas pasakoja, kad jauni lietuviai jau nori modernių vestuvių, o tradicinis variantas pamažu išeina iš mados, kai pakviečiami du muzikantai, vienas sėdi prie sintezatoriaus, kitas moka dainuoti ir yra atsakingas už visą programą.

„Dabartinis jaunimas, panašu, eina į kitą pusę, jie renkasi vedėją ir didžėjų. Be to, jaunieji, kurie kreipiasi į mus, akcentuoja tam tikrus dalykus. Viskas turi būti stilinga, pradedant nuo dekoro, maisto pateikimo, tokie dalykai tampa svarbūs. Svarbu, kad būtų graži šventė, be nesąmonių, girtuoklysčių. Jie nori, kad vedėjas būtų kultūringas, išsilavinęs žmogus, kuris galėtų suvaldyti auditoriją, tačiau ir gražiai pajuokautų. Kad nebūtų priverstinių tostų.

O tradicijas, papročius visi atsirenka savaip. Nors esminiai išlieka tie patys. Dažniausiai tai sutikimas su duona, druska, šeimos židinio perdavimas, pirmasis šokis. Vakarietiška tradicija – puokštės ir keliaraiščio metimas. Šie dalykai būna 99 proc. vestuvių. O jei kas nors nori arsenalo iš senesnių laikų, būna malkos kapojimas, nuotakos pagrobimas. Kas devintose vestuvėse aš irgi tai padarau“, – šiuolaikinių vestuvių tradicijas pasakoja A. Pieslikas.
Andrius Pieslikas

Pašnekovas nustebina papasakodamas, kad įmonių organizuojamuose renginiuose jis mato gerokai girtesnius žmones nei vestuvėse. Pasak jo, įmonės renginiuose žmonės dažnai visiškai atsipalaiduoja, čia švenčia be antrųjų pusių, o mokėti už nieką nereikia.

A. Pieslikas pasakoja, kad jam įmonės renginiuose tenka prisižiūrėti įvairiausių vaizdų, tačiau į detales leistis nepanoro. Tiesa, be alkoholio nepraeina ir vestuvės, jam teko vesti tik vienas, kuriose nebuvo stipriųjų gėrimų.

„Bet taip nutiko, kad jaunikio tėvas po stalu turėjo stipresnio gėrimo ir jį sau pylė“, – prisimena pašnekovas.

Jis atskleidžia, kad vestuvėse pasitaiko ir daugiau kuriozų, pavyzdžiui, jam labai užstrigo momentas, kai jaunoji lemtingą momentų praganė savo gėlių puokštę.
Andrius Pieslikas

„Viskas buvo gerai, bet, bac, puokštės nėra, o ją jau reikia mesti, visi pradeda stresuoti, nuotaka apsiašaroja. Ką daryt? Visa kompanija, 50 žmonių lekia ieškoti tos puokštės. Galop tą puokštę randa pas nykštukus. Natūraliai, nuotakai reikėjo nueiti, ji pasidėjo. Ačiū dievui, tą puokštę radom, ją metė ir visi laimingi.

O apie tą patį puokštės metimą, yra buvę taip, kad nuotaka pasiruošė mesti, sustojo visos tos, kurios gaudo, o už nugaros joms buvo didžėjus su pultu ir visa technika. Nuotaka permeta puokštę per merginas, puokštė krenta ant didžėjaus stalo, jis iš inercijos kelias rankas, užkliudo kompiuterį, šis krenta ant žemės ir dūžta. Muzikos nebėra, ekranas sudužęs. Visi tuo metu juokiasi, bet mes panikoje. Tačiau kompiuteris veikė, viskas baigėsi gerai“, – pasakoja A. Pieslikas.

Išbando naujovę

Ne kartą iš komforto zonos išėjęs renginių vedėjas prieš kelis mėnesius pradėjo bandyti ir naują sritį, su kuria jį supažindino Kinijoje sutiktas buvęs dėstytojas.
Andrius Pieslikas

„Tai tam tikras metodas vadinamas „Lego serious play“, į ją galima žvelgti kaip į alternatyvą susirinkimams ar konsultacinėms paslaugos. Tai skirta grupelei iki 12 – os asmenų, jų komunikacijai gerinti, konstruktyviai diskusijai kurti, problemų sprendimams rasti. Tai gali padėti nuo paprasto komandos formavimo iki didelių verslo tikslų, vizijų kūrimo, įmonės identiteto, vertybių supratimo“, – idėją pristato A. Pieslikas.

Pašnekovas sako, kad jo žiniomis jis antrasis žmogus Lietuvoje, kuris viešai siūlo tokią galimybę. Išbandyti ją paragina ir mane, iš savo kuprinės jis išsitraukia keletą „Lego“ kaladėlių, paduoda man ir liepia sukonstruoti ančiuką, tą patį padaro ir jis.

„Yra arti 24 skirtingų būdų sukonstruoti padorų, pakankamai gražų ančiuką. Tai parodo, kokios skirtingos žmonių perspektyvos. Pavyzdžiui, bosas nori vieno, o tu viską supratai ir padarei kitaip. Tada bosas sako, kodėl tu padarei taip, juk aš sakiau kitaip.

O tu tada mintyse galvoji, juk aš mąsčiau, kad padaryti reikia būtent šitaip. Čia dažnai kylanti komunikacijos problema, mes stebime viską iš skirtingų perspektyvų. „Lego“ bando tai eliminuoti, nes pamatome, kad kiekvienas viską mes įsivaizduojame kitaip“, – pasakoja man A. Pieslikas.
Andrius Pieslikas

Jis pasakoja, kad šia idėja pats yra labai užsidegęs ir tiki, kad ji tikrai gali pakeisti įvairius seminarus ar susirinkimus, per kuriuos daugelis dažnai nuobodžiauja

„100 proc. dalyvių yra įsitraukę, nes viskas vyksta per konstravimą ir visiems yra įdomu. Mes konstruojam ir pasakojame. Tai alternatyva ir konsultacinei paslaugai, jei konsultacinė paslauga reikalauja lektoriaus, kuris dėsto teoriją ir žmonės ją įsisavina arba ne. O „Lego serious play“ visas žinojimas ir informacija kyla iš pačių dalyvių patirties“, – tikina A. Pieslikas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (23)