Susisiekti su šiuo pašnekovu nebuvo labai paprasta, minutė telefonu skambinant iš Lietuvos kainuotų 3 Eur, tad visas mūsų pokalbis būtų atsiėjęs maždaug 180 Eur. Pagrindinė tokiems pokalbiams naudojama programa „Skype“ Egipte – blokuojama, tad galų gale susiskambinome per „Facebook“, tačiau ir šis pokalbis privertė įvertinti internetą Lietuvoje, nes ryšys nutrūkdavo kas keletą minučių.
„Labai daug šioje šalyje yra dalykų, kurie sunkiai yra suvokiami. Man teko būti čia, kai buvo paskelbta nepaprastoji padėtis nukritus Rusijos lėktuvui, vyko evakuacija. Jausmas nebuvo pats geriausias, kai žmones išveždavo, buvo skelbiama, kad nerekomenduojama vykti į Egiptą.
Bet nesu susidūręs su kokiu nors pavojumi, pajautęs, kad kažkas būtų blogai. Turistinės zonos niekada nebuvo paliestos. Mums bekalbant gyvenimas čia labai gražus, saugus ir viskas yra gerai“, – pasiteiravus apie saugumo padėtį Egipte sako E. Martinėlis.
Hobį pavertė darbu
DELFI tęsia straipsnių ciklą „Mano drąsi istorija“ apie žmones, kurie savo laimę susikūrė patys ir vardan jos nepabijojo drąsių pokyčių.
„Esu aktyvių kelionių organizatorius. Tokia mano profesija paskutinį penkmetį. Esu kelionių vadovas, gidas, jėgos aitvarų instruktorius. Dabar įkūrėme Egipte jėgos aitvarų mokyklėlę, kurioje bazuojasi lietuviai instruktoriai, tautiečiai gali nusipirkti kelialapį, pasitinkame juos oro uoste, o atvykę čia gali mokytis šio sporto gimtąja kalba.
Į Egiptą atvažiuoja nemažai lietuvių. O kertinė priežastis, kodėl pasirinkome šią šalį – labai patogus skrydis, susisiekimas, geras kainos ir kokybės santykis, o sąlygos užsiimti tuo sportu, kurį propaguojame – puikios, daug vėjo, šiltas oras, dabar yra 27 laipsniai, vandens temperatūra – 22“, – šypsosi pašnekovas.
Su kelionėmis E. Martinėlis savo gyvenimą sieja jau nuo jaunystės, 32-ejų vyras pirmą kartą su jomis susidūrė vos baigęs vidurinę mokyklą, tada išvyko į Angliją padirbėti viešbutyje.
Vis dėlto įprastų kelionių pašnekovui buvo maža. Nuo vaikystės fizinė veikla jam buvo nesvetima, o maždaug prieš 8-erius metus su draugais atrado snieglenčių sportą, po to ir jėgos aitvarus. Tada kilo mintis, kad šias pramogas galima padėti atrasti ir kitiems.
„Pradžioje žmonės rinkosi vangiai, sekėsi gana sunkiai. Buvo po 10 – 12 žmonių, važiuodavome į labai paprastas, netolimas vietas, Baltarusija, Latvija, kol dar neturėjom atnaujinto Liepkalnio. O tada augom ir augom, kol galėjome išlaikyti save vien iš aktyvių kelionių.
Pašnekovas priduria, kad dabar pas juos atvykę šeši žmonės, mūsų pokalbio metu jie Kaire grožisi piramidėmis, o ryt planuojama nardyti.
„Viena įmonė užsakė šią kelionę savo darbuotojams. Tai kaip toks naujoviškas komandos formavimas“, – sako E. Martinėlis.
Lietuva – arčiausiai širdies
Dirbdamas vyras yra išnaršęs nemažai pasaulio. Iš pradžių su žmonėmis jis važinėjo po Lietuvą, o pirmasis rimtas iššūkis – dviejų savaičių kelionė po Jungtinių Amerikos Valstijų vakarų pakrantę.
„Vieta į kurią visada norėčiau grįžti būtų JAV vakarų pakrantė su visais savo kanjonais ir gamtos grožiu. Į Japoniją tai pat su malonumu grįžčiau. Egipte esu buvęs gal 14-a kartų, čia visada gera“, – mėgstamiausias šalis vardina E. Martinėlis.
Paklaustas, kokių savybių reikia norint dirbti tokį darbą, pašnekovas sako, kad visų pirma svarbu kalbų mokėjimas, be anglų ir rusų išsiversti neįmanoma.
Pašnekovas planuoja Egipte dirbti iki gegužės mėnesio, tada jėgos aitvarų mokykla grįš į Lietuvą. E. Martinėlis paprastai užsienyje per metus praleidžia 3 – 5 mėnesius, tačiau tikina, kad į tėvynę visada grįžta su dideliu džiaugsmu.
„Labai myliu Lietuvą, labai ją vertinu. Turbūt nėra tobulesnės vietos gyvenimui nei Lietuva, ypač vasarą. Dabar, kai nebeturime žiemų, o turime ilgą rudenį, šiek tiek pavargsti ir norisi pabėgti ten, kur yra saulytė. Todėl visada rekomenduoju, kad ir turint savaitę atostogų, tą padaryti. Bet Lietuva man namai, visada gera čia grįžti, kad ir iš kokių gražių ar turtingų vietų, Lietuvoje man yra geriausia“, – pasakoja E. Martinėlis.
„Kai vyko visiems žinomi įvykiai kaimyninėse šalyse, iškėliau sau tokį klausimą, kas būtų jeigu būtų. Supratau, kad esu nepasiruošęs XXI a. žmogus, kuris su karyba neturi nieko bendro. Pradėjau domėtis, atradau galimybę atlikti pareigą Krašo apsaugos savanoriuose. Turiu priskirtą ginklą ir imčiau į rankas, jei to prireiktų“, – sako E. Martinėlis.
Pašnekovas tikina, kad šiuo metu labai džiaugiasi savo gyvenimu ir nieko nekeistų: „Esu labai laimingas, nieko nekeisčiau savo gyvenime ir tęsiu šią veiklą, nes joje matau daugybę neišnaudoto potencialo“.
„O iš vasaros nuotykių, kartu su „SurfHouse“ komanda padarėme festivalį Egipte, į kurį išvežėme šimtą vėjagalvių, daugiau nei pusę lėktuvo lietuvių ir dešimt dienų turėjome daugybę renginių ir veiklų, siekėme Lietuvos rekordo, plaukėme pavėjui 5 km, 40 aitvarų. Buvo varžybos, lenktynės, vakarėliai“, – sako E. Martinėlis.
Jūs taip pat galite papasakoti apie drąsų savo žingsnį, kuris tapo tikru išsigelbėjimu nuo streso, įtampos ir blogos savijautos? Galbūt pavargote nuo miesto šurmulio ir iškeitėte viską, ką turėjote, į gyvenimą kaime? O gal dėl nuolatinės įtampos atsisakėte darbo ir pasinėrėte į kūrybą? Žengėte kitą drąsų žingsnį, kuris atvėrė duris į sėkmę, laimę ir gerą savijautą? Parašykite savo istoriją mums el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano drąsi istorija“ arba papasakokite savo istoriją apačioje teksto esančiame laukelyje! Galbūt jūsų patirtis įkvėps kitus pokyčiams ir padės nugalėti gyvenimą niokojantį stresą!
