Dar praeitų metų vasarą prasidėjusi jų kelionė po Europos šalis – Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją – atrodo, įgavo pagreitį: šiais metais jie jau drąsiai žengė už Europos ribų. Tris mėnesius Jolanta ir Dalius keliavo po Azijos šalis, tad neabejojame, kad jie turi kuo pasidalinti su mumis…
Pokalbis su Jolanta ir Dalium – buvauten.lt įkūrėjais.
- Ar tiesa, kad norint keliauti, nereikia turėti daug pinigų. Svarbiausia – organizuotumas ir gebėjimas kiekviename kelionės žingsnyje kontroliuoti savo išlaidas?
- Mums kelionės yra hobis ir prioritetas jau daugiau kaip aštuonerius metus. Per tuos metus išmokome, kaip keliauti per daug neišlaidaujant. Tai nereiškia, kad kelionėje skaičiuojame kiekvieną centą, tiesiog renkamės paprastus, bet tvarkingus viešbučius, paieškome nebrangių, bet įdomių pramogų. Kai kurių lankytinų vietų atsisakome vien todėl, kad neatrodo, jog sumokėjus didelę kainą už bilietą, gausi atitinkamą kokybę.
- Kokius namų darbus atlikote prieš keliaudami į Azijos šalis? Pavyzdžiui, gal prieš kelionę pasiskiepijote?
- Skaitėme daug keliautojų patarimų apie keliones Azijoje, kurie labai pravertė – atvykę žinojome daugelį būdų, kuriais vietiniai bando turistus apsukti. Bet netgi paruošus tokius namų darbus, gali užkibti ant jų kabliukų. Visgi, žinant ko tikėtis iš kitų keliautojų patirčių, pirmomis dienomis daug lengviau susigaudyti nepažįstamoje aplinkoje. Skiepijomės vienu kombinuotu skiepu nuo stabligės, difterijos ir poliomielito, įsidėjome maišelį vaistų, kurių beveik neprireikė. Panaudojom tik vaistų nuo viduriavimo, alergijos ir purškalą nuo uodų.
- Lagaminas ar kuprinė? Ką renkatės jūs? Kodėl? Kaip išmokti keliauti neapsikraunant savęs?
- Kelionei į Aziją – tik kuprinės. Matėme turistų su didžiuliais lagaminais, bandančių juos vežti paplūdimio smėliu, įkelti į laivus – labai nepatogu! Su kuprinėmis galėjome ne tik patogiau vaikščioti, bet ir keliauti motoroleriu – ant vieno motorolerio tilpdavom abu, su dviem didelėmis ir dviem mažomis kuprinėmis. Lagaminus paliekam kelionėms po miestus ar automobiliu. O neapsikrauti reikia mokytis, pavyzdžiui, mums dabar aišku, kad daiktų kelionei po Aziją prisikrovėme per daug. Bus pamoka pakuojantis į kitą kelionę.
- Ar kelionės po Aziją metu teko patirti ne itin malonių nutikimų? Kaip būtų galima jų išvengti?
- Apskritai, per kelionę Azijoje jautėmės labai saugiai, netgi saugiau, nei Europos didmiesčiuose. Tokių situacijų, kai būtų nejauku kur nors eiti ar kiltų kažkokia grėsmė iš vietinių, nepasitaikė. Nelabai malonu buvo susidurti su gobšiais ir turistų pinigų išlepintais vietiniais, ypač Tailande, Vietname ir Indonezijoje.
- Kokia aplankyta Azijos šalis jums paliko didžiausią įspūdį? Kodėl?
- Tailandas, Vietnamas, Malaizija, Singapūras ir Indonezija buvo labai skirtingos ir savaip įdomios šalys. Labai sunku išsirinkti, bet pasitarę nusprendėm, kad didžiausią įspūdį mums paliko Indonezija – todėl, kad gamta ten buvo įdomiausia, ir todėl, kad ten net nedvejoję grįžtume: liko labai daug vietų, kurias norime pamatyti.
- Pasidalinkite savo įspūdžiais apie Indonezijos salą Balį. Ar tikrai ta vieta tokia magiška? Gal ir jūs ten būdami jautėte panašias nuotaikas kaip filmo „Valgyk, melskis, mylėk“ veikėja?
- Balis – nuostabaus grožio sala. Čia yra įspūdingų pakrančių, vaizdingų šventyklų, krioklių, kanjonų, tobulai žalių ryžių laukų, ugnikalnių… Balio sala tinkama tiek aktyviems keliautojams, tiek ieškantiems saulės, jūros ir pasyvesnių atostogų. Baliniečiai labai draugiški ir svetingi žmonės, o dauguma viešbučių ten labai jaukūs ir visai nebrangūs.
Balio miestelis Ubudas, kurį labai išpopuliarino filmas „Valgyk, melskis, mylėk“, tinkama vieta tiems, kurie ieško dvasinių dalykų. Meditacijos, ceremonijos, jogos užsiėmimai, įvairiausių rankdarbių pamokos, šokiai – norint tobulinti ar atrasti save, pasiūla Ubude labai plati. Bet mums Balio gamtos stebuklai pasirodė dar geresni vaistai ieškant ramybės ar to jausmo, kad viskas yra ir bus gerai. Žvelgiant į neapsakomo žydrumo vandenyną, ieškant slaptų krioklių, išbandant save brendant prieš upės srovę kanjonuose ar išsiruošus į naktinį ugnikalnio žygį…
- O kokius įspūdžius paliko Java – kita Indonezijos sala? Iš nuotraukų jūsų socialiniame tinkle atrodo, kad ši sala visiškai kitokia, nei kitos salos…
- Javos sala yra visai netoli Balio – su viešuoju keltu salą pasiekėme per mažiau nei pusvalandį, ir rekomenduotume nepagailėti bent kelių dienų šiai salai, kurioje radome įspūdingų gamtos kūrinių. Į Javą vykome dėl dviejų objektų, kurie buvo vieni iš įspūdingiausių vaizdų per visą kelionę. Tai Bromo ugnikalnis, kur galima prieiti visai prie rūkstančio kraterio. Pirmą kartą buvome taip arti „gyvo“ ugnikalnio, jausmai ir vaizdai neapsakomi, ypač kai prasisklaido kraterio skylę dengiantys debesys ir dūmai, ir pamatai tą juodą bedugnę.
Kraštovaizdis, supantis ugnikalnį, yra tikras rojus fotografams – tai lyg kitos planetos paviršius. Kita vieta Javos saloje, irgi kaip iš kito pasaulio, buvo Ijen ugnikalnio krateryje veikianti sieros kasykla, į kurią išsiruošėme vidurnaktį. Paryčiais nulipome į kraterio vidų, kur matėsi mėlyna liepsna – degančios sieros dujos. Šioje vietoje turėjome naudotis dujokaukėmis, nes kvėpuoti kitaip neįmanoma.
Švintant mums prieš akis atsivėrė viskas, kas buvo aplinkui, bet tamsoje nesimatė – geltoni sieros dūmai, kraterio viduje esantis ežeras ir darbininkai, renkantys sieros luitus ir nešantys juos į viršų. Tai buvo tokie vaizdai ir tokie potyriai, kurių dar niekad neteko patirti.
- Kas toliau? Gal jau kišenėje yra kitos kelionės bilietai?
- Kol kas dar esame pakeliui į Lietuvą. Iš Azijos grįžome į Londoną, tuomet skridome į Edinburgą, iš Edinburgo – į Berlyną, iš kur netrukus pasieksime Rygą. Per tris mėnesius būsime skridę kažkur 15 kartų, tai turbūt norėsis šiek tiek atsipūsti, įsikurti, pagyventi sėsliau. Kiek ilgai sėslumo norėsis, neaišku – turbūt, kol vėl nepradės graužti kelionių kirminas.
- Esate ne tik puikūs kelionių planuotojai, bet ir fotografai. Ar profesionalus DSLR fotoaparatas neapsunkina jūsų kelionių?
- Gal galime tikėtis vieną dieną sulaukti jūsų knygos? Juk tiek daug įspūdžių patirta, nuotraukų padaryta. Ar nesinori viso to sudėti į vieną vietą?
- Nežinau, ar taip būna kitiems keliautojams, bet mes pajaučiam, jog kuo daugiau keliaujame, tuo labiau suvokiame, kad liko tiek daug neaplankytų vietų… Kol kas atrodo, jog įspūdžių užtenka straipsniams, o knygai per mažai, kad reikia dar daugiau pamatyti, patirti, išgyventi… Tai gal vieną dieną, kai bus tiek įspūdžių, jog į straipsnius nebesutalpinsime.
- Ilgą laiką gyvenote Londone, tačiau po visų klajonių nusprendėte grįžti ir apsistoti Škotijoje. Kodėl?
- Išsikraustyti iš Londono buvo mūsų 2016-ųjų metų planas. Gyvenome Londone septynerius metus ir pajutom, kad gana. Gaila laiko, kurį kasdien teko švaistyti ilgoms kelionėms iš darbo ir namo, savaitgaliais išvykti iš miesto užtrukdavo mažiausiai dvi valandas. Todėl nusižiūrėjome Edinburgą: Škotijos sostinė pasirodė labai žavus miestas, o ir apylinkės gamtos mylėtojams tiesiog idealios. Nusprendėme radikaliai pakeisti gyvenimą, o pertrauką tarp išsikraustymo iš Londono ir atsikraustymo į Edinburgą panaudojom ilgesnei kelionei į Aziją.
- Ką rekomenduojate tiems, kurie vis dar nesiryžta keliauti? Kaip pralaužti tuos ledus ir leistis į didžiąja savo gyvenimo kelionę?
- Tai, kas nežinoma, nepažįstama, nepatirta, visada baugina. Norėti keliauti ir pamatyti, kaip pasaulis atrodo toliau namų slenksčio – jau pirmas žingsnis kelionės link. Tuomet belieka susiorganizuoti kelionę – ar patiems, ar kreiptis į planuotojus. Visada yra rizika, kad pabandžius keliauti, patiks taip, kad nesinorės sustoti. Bet pažadu, tai bus pati geriausia investicija į save ir savo laimę.
