„Mes, moterys, gi visada žinome, kas vyrui geriausia, kaip jam reikėtų daryti tą ar aną. Norėčiau viešai atsiprašyti Deivido už šį savo bruožą“, – sako kovo mėnesio „Moters“ žurnalo herojė Ineta Stasiulytė žurnalistei Virginijai Rimkuvienei.
Interviu ištrauka
<...> Parodijų žanrą esate įvaldžiusi puikiai, virkdėte iš juoko laidų „Pakartok“, „Muzikinė kaukė“ komisiją ir žiūrovus. <...> Įdomu, kokių reakcijų sulaukėte iš parodijuojamų žmonių? Turbūt ne visi džiaugiasi pamatę save iš šalies?
- Tiesą sakant, neigiamų reakcijų nesulaukiau. Gal todėl, kad, įkūnydama kitus žmones, niekada nenoriu iš jų pasišaipyti. Priešingai – bandau nuoširdžiai suprasti, todėl net nesinori tų vaidmenų vadinti parodijomis. Kalbėdama apie tai, kas žmogui svarbu, neišvengiamai palieti ir skaudžius dalykus. Jei to neperteiksi, personažas bus dirbtinis. Jei ištrauksi į dienos šviesą ir parodijuosi, gali žmogų įskaudinti, įžeisti.
Vieno vaidmens dėl šios priežasties net norėjau atsisakyti. Kartais labai sunku neperlenkti lazdos. Tarkim, Birutė Dambrauskaitė. Ji tokia emocinga, sodriu balsu, moteris vulkanas. Ir jai tai tinka. Kai tai bandau pakartoti aš, kyla rizika persistengti. Kita vertus, blogai ir tada, kai darai silpniau, lengviau – tuomet atrodo, kad pristigai drąsos, personažas tampa neįtikinamas. Aišku, niekada nežinai, kaip reaguos parodijuojamas žmogus.
Kai sukūriau Dalios Ibelhauptaitės vaidmenį, pakviečiau pažiūrėti Juozą Statkevičių. Paklausiau, kaip jis mano, ar Dalia manęs neužmuš. Jis atsakė, kad jai tai turėtų patikti. Pasitikėjau jo nuomone, juk jie – draugai. Jau praėjus kiek laiko po laidos, sėdėdama kavinėje išgirdau netoliese tą iki skausmo pažįstamą tęstinį „e“ ir kitas intonacijas. Atsisuku – o ten Dalia ir Dexter'is. Priėjau, padėkojau už įkvėpimą. Supratau, kad ji parodiją matė, bendravo su manimi labai šiltai, tiesa, apie vaidybą nieko neužsiminė.
Kai prekybos centre sutikau Raisą Šarkienę, išsibučiavome kaip geriausios draugės, nors iki mano sukurtos jos parodijos net nebuvome pažįstamos. Juokingiausia istorija buvo su Šustausku. Sutikau jį viename renginyje, tik tąkart buvau seksualioji estrados dainininkė Džilda Vaigauskienė. Šustauskui labai patiko Džildos iškilumai, tad jis tą personažą net bandė merginti nesuprasdamas, kad tai ta pati ir jį patį parodijavusi Stasiulytė.
- Garsėjate kaip komedinių vaidmenų aktorė. Ar esate patenkinta tokiu savo amplua? Nepikta, kad režisieriai nemato Jūsų kaip draminių vaidmenų atlikėjos?
- Esu bandžiusi ir rimtesnius vaidmenis, buvo labai nuobodu. Aš visa kirbu, nemoku renginiuose gražiai apsirengusi tiesiog pastovėti ir pabūti Ineta Stasiulyte. Ineta mėgsta palindusi po šilta antklode valgyti saldumynus ir žiūrėti filmus, bet jei jau eina į renginį, nori pakvailioti, ką nors įdomaus nuveikti. Mano kryptis buvo nulemta seniai. Prisimenu, dar studijų laikais vienas filmo atrankos komisijos narys, žiūrinėdamas mano anketą, ištarė: „Na, ką... Nesi gražuolė, bet charakteriniams vaidmenims tiksi.“ Tai tapo mano prakeiksmu. Kalbant rimtai, komediniai vaidmenys nėra tokie paviršutiniški, kaip gali atrodyti. <...>
- Esate ne tik populiari aktorė, bet ir dukros Upės mama, mylima šokėjo Deivido Meškausko moteris. Ar šeimai lieka bent kiek laiko?
- Dėl to yra pralieta daugiausia ašarų. Kai turi tiek daug veiklos, visuomet kyla vertybinė dilema – į ką labiausiai turėtų būti sutelktas dėmesys. Kai daliju po lygiai, pervargstu.
Akivaizdu, kad šiuo metu svarstykles yra nusvėręs darbas. Turiu vyrą, kuris visa tai dar tveria, ir vaiką, kuris mane pristabdo, bet man labai sunku atsipalaiduoti. Šį mėnesį turėjau tik 2 laisvas dienas ir jau antrąją pajutau nerimą, kad užsisėdėjau. Darboholizmas – rimta priklausomybė. Kad ir kada atsigulu, turiu keltis šeštą – vežu Upę į mokyklą.
Atsiranda toks robotizmas, kad sunku sustoti. Bandžiau visai atsisakyti veiklos, bet supratau, kas tai – ne mano kelias, nes tai, ką darau, teikia daug laimės ne tik man, bet ir kitiems žmonėms. Negali ignoruoti to, kas duota, norisi tai išnaudoti maksimaliai. Taip suprantu savo gyvenimo prasmę. Kai žmonės, išklausę mano padejavimus, sako: „Tai neapsikrauk, nedaryk“, suprantu, kad jie manęs nepažįsta.
Aš negaliu nedaryti, tai įvyksta akimirksniu – nespėju suvokti, kas vyksta, o jau darbo kalendoriuje ieškau, kur galėčiau įrašyti kokį nors susitikimą, ar bandau sudėlioti maršrutą taip, kad sutaupyčiau papildomas 10 minučių važiuodama iš taško A į tašką B. Reikia išmokti save pasaugoti. Štai neseniai naktį man buvo atlikta apendicito operacija, o vakare jau dalyvavau renginyje. Kitą dieną susiūtu pilvu vaidinau spektaklyje – ir ne bet ką, o pagrindinį vaidmenį, tokią uch moteriškę. Buvo labai sunku. Ir kvaila. Niekam tokių aukų nereikia.
- Kai po projekto „Šok su manimi“ pradėjote draugauti su šokių partneriu Deividu Meškausku, daug kas pranašavo greitą šių santykių pabaigą, bet jie tęsiasi jau 6-erius metus. Ko reikia, kad įsimylėjimas virstų tvirtu, brandžiu ryšiu?
- Manau, žurnalistai tas pranašystes sugalvoja, kad turėtų kuo pradėti nepatogų klausimą. Svarbiausias dalykas yra pagarba, vienas kito supratimas ir laisvės pripažinimas. Būna, kai ją visą noriu turėti viena. Puikiai žinau, kad pavydą sukelia nepasitikėjimas savimi ir partneriu, bet suprasti neužtenka – reikia nuolat su savimi dirbti, mokytis save priimti tokią, kokia esi. Nuostata, kad meilė pasauliui prasideda nuo meilės sau, – gal ir banali, bet teisinga.
Prisimenu, kai mano koučerė pasakė, jog lėktuvo avarijos atveju pirmiausia deguonies kaukę reikia užsidėti sau, o tik paskui greta esančiajam, negalėjau patikėti: „Rimtai? Tikrai pirmiausia sau?“ Kita vertus, atrodytų logiška – jei nori dalyti gėrį ir meilę, turi būti to prikaupusi. Reikia išmokti priimti – ne tik kito meilę, bet ir žinias, patirtį, išmokti į gyvenimą žiūrėti mokinio, o ne mokytojo akimis.
Visažiniams mokytojams likimas dažnai pamėtėja tokias situacijas, kad jie nori nenori išmoksta žiūrėti iš apačios į viršų. Kai gaunu per nosį, atsisėdu ir pagalvoju: „Na, ir kodėl bandžiau pasijusti gudresnė, įsivaizduoti, kad žinau daugiau nei kiti?“ Mes, moterys, gi visada žinome, kas vyrui geriausia, kaip jam reikėtų daryti tą ar aną. Norėčiau viešai atsiprašyti Deivido už šį savo bruožą. Jei pavyks atsikratyti mokytojos vaidmens, bus didžiulis pasiekimas. Kiek tenka lūpas prikandžioti, kad patylėtum, nerėžtum visko, kas į galvą šauna!.. Tas mano žemaitės charakteris – ne tik lūpą reikėtų prikąsti, bet ir liežuvį išsirauti. Kai pradedi mylimu žmogumi pasitikėti, pamatai, kiek daug jis gali, su kokiu karaliumi gyveni.
- Galbūt tą norą pamokyti vyrą lemia amžiaus skirtumas? Pirmasis Jūsų gyvenimo partneris Eduardo'as Gimenez'as buvo 10 metų vyresnis, Deividas – 8 metais jaunesnis už Jus. Ar metai ką nors lemia?
- Žmogaus išmintį ir brandą lemia tikrai ne metai. Net ir jaunas žmogus gali tapti tavo mokytoju. Ne kartą yra tekę nustebti sužinojus, kiek metų tam, kurį laikai savo autoritetu.
- Kai išsiskyrėte, Eduardo'as per vieną interviu prasitarė, kad projektas „Šok su manimi“ Jus labai pakeitė. Tapote pasitikinti savimi, ir tai neva buvo viena iš išsiskyrimo priežasčių. Ar projektas išties buvo lūžio taškas?
- Daugybė dalykų keitėsi tuo metu. Ilgai buvau įkritusi į vaiko auginimą, dukrą maitinau krūtimi, iki jai sukako 2,5 metų. Tad norėjosi veiklos, man buvo 30 metų... Neseniai su Eduardo'u susėdome ir labai nuoširdžiai pasikalbėjome. Atsiprašėme vienas kito ir pasidžiaugėme dabartine padėtimi. Jei ne tas išsiskyrimas, nebūtume tokie, kokie esame. Ir jo, ir mano gyvenime įvyko didelių perversmų.
Kai skiriesi, skauda neįmanomai, negali įžvelgti nieko gera. Tik dabar matome, kokių dovanų gavome. Negali kaltinti kito, kad nepavyko. Juk iš esmės visada esi vienas. Tą supratau būdama kokių 6-erių metų. Labai gerai prisimenu tą akimirką – mama skuta bulves virtuvėje, aš prieinu ir sakau: „Mama, aš esu viena.“ Ji bando aiškinti, kad tai netiesa, kad turiu tėvus, bet aš vis verkiu ir kartoju, kad esu viena.
Tą jausmą nuolat išgyvenu. Gyvenimo keliu mes visi einame po vieną. Šalia mūsų atsiranda brangių žmonių, eidami kartu gauname svarbių pamokų. Eduardo'as mane išmokė mylėti save, padėjo sustiprėti. Deividas – suteikė galimybę atrasti save kaip moterį, suprasti, kodėl vienu metu galiu ir džiaugtis, ir kentėti, ieškoti harmonijos ir abejoti, ar ji išvis egzistuoja. <...>
- Pabaigai užduosiu nepatogų klausimą... Kodėl nesituokiate?
- Labai geras klausimas. Štai – Deivido elektroninio pašto adresas ir telefono numeris. Paskambinkite jam ir būtinai to paklauskite. Aš esu tradicinių pažiūrų, – tai, ko klausiate, yra vyrų reikalas.
Visas interviu – kovo mėnesio žurnale „Moteris“
Nuotraukos – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (viršelio veidas – modelis Rasa Ciūnė, fotografė – Reda Mickevičiūtė, stilius – Karinos Leontjevos, makiažas ir šukuosena – Jolitos Verseckienės. Už erdvę dėkojame restoranui „Bizarre“ (Pylimo g. 38, Vilnius)
