Tuo pačiu metu išradėjo darbovietėje buvo pristatyti specialūs klijai, kuriais buvo ruošiamasi išpurkšti visas skelbimų lentas. Popierius prie šių klijų tvirtai prilipdavo, tačiau taip pat lengvai jį buvo galima ir nuplėšti nepaliekant jokios žymės nei ant lentos, nei ant popieriaus. Būtent šiuos klijus A. Fry ir panaudojo lipindamas popieriaus skiauteles reikiamose savo bažnytinių giesmių knygos puslapiuose.
Po to, kai lipinamuosius lapelius A. Fry pristatė savo kolegoms, naujasis gaminys 1980 m. buvo pristatytas visam pasauliui ir yra plačiai naudojamas iki šiol.
Valdovo pinigai
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytauto buvo turtingas senjoras, apie kurio dosnumą sklido legendos. Tačiau viduramžių valdovų problema buvo grynieji pinigai, kurių nuolat trūkdavo. Pajamas iš gausios žemėvaldos paversti pinigais buvo nelengva. Stambesnių miestų, kurie mokėdavo piniginius mokesčius, Lietuvoje buvo nedaug. Iš prekybos, mokesčių ir muitų gauti pinigai buvo greitai išleidžiami, o naujų įplaukų tekdavo laukti ilgai.
Ilgą laiką šie valdovo pinigai nebuvo apskaitomi. Dvaro iždininkas buvo asmeninio valdovo pasitikėjimo pareigūnas, kurio darbo iš esmės niekas nekontroliavo. Padėtis pradėjo keistis tik XV a. pabaigoje, kai didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio laikais Vilniuje vėl buvo atnaujintas valdovo dvaras ir prasidėjo intensyvesnis rašto diegimas administracijoje.
1494 m. valdovo raštininkas Erazmas Ciolekas užvedė pirmąją dvaro sąskaitų knygą, kurioje pradėjo žymėti valdovo pinigines pajamas ir išlaidas. Tai buvo buhalterinės apskaitos pradžia Lietuvoje, kurios tikslas buvo sukurti valdovo pinigų tvarką ir apriboti galimus piktnaudžiavimus.
Jau kitais metais Vilniuje buvo įsteigta nuolat veikianti monetų kalykla, kuri pradėjo daug didesniais kiekiais nei iki tol kaldinti lietuviškas monetas. Valdovo finansai pradėjo naują savo istorijos etapą.
Kodėl karalius buvo priverstas atsistoti
Oratoriją „Mesijas“ Georgas Friedrichas Handelis parašė 1742 m. labdaros koncertui Dubline. „Trūksta žodžių, – rašė tuomet spauda, – tam, kad galėtume papasakoti, kokį malonumą ir džiaugsmą suteikė šis kūrinys sužavėtai publikai, perpildžiusiai salę.“
Į oratorijos premjerą Londone atvyko karalius Jurgis II. Kai suskambo pirmieji choro „Aleliuja“ garsai, karalius iš nuostabos pakilo nuo kėdės. O kas gi gali sėdėti, kai karalius stovi? Ir visa salė buvo priversta atsistoti.
Iki šiol tai yra viena dažniausiai atliekamų oratorijų. Ir iki šiol, kad ir kur būtų atliekamas „Mesija“, publika klausosi choro „Aleliuja“ stovėdama. Tiesa, dabar jau ne iš nuolankumo Jurgiui II, o iš pagarbos G. F. Handelio muzikai ir Dievui.
Kaip buvo įkurtas teatras „Vilkolakis“
Senose sakmėse vilkolakiais vadinami meniškos sielos žmonės. Yra žemaičiuose sena sakmė, kurioje nekasdieniški, monais besiverčiantys žmonės vilkolakiais arba vilkatais vadinami. Šia legenda tikėjo ir 1892 m. gimęs Lietuvos teatro režisierius ir pedagogas Antanas Sutkus.
Savaip interpretavęs seną pasakojimą, jis laikinojoje sostinėje Kaune sukūrė „Vilkolakio“ teatrą. 1921 m. teatre susiburia gabus jaunimas ir commedia dell`arte pavyzdžiu pradeda statyti spektaklius, kuriuose satyros priemonėmis ima pliekti gyvenimo negeroves: valdžios kyšininkavimą, karjerizmą, nemokšiškumą, nesirūpinimą kultūra ir kitokias ydas.
„Vilkolakis“ tapo labai populiariu teatru visoje Lietuvoje, žmonės verždavosi į spektaklius, o paskui kartodavo šmaikščias replikas, dialogus ar dainų posmus.
Be abejonės, valdininkai nebuvo labai patenkinti vaidinimais, kurie griovė valdžios autoritetą. Pretekstas uždaryti teatrą atsirado 1925 m. po vaidinimo „Mušketieriai“, kuriame buvo kritikuojama karo mokyklos netvarka. Įsikišo Krašto apsaugos ministerija. Buvo išleistas raštas, kuriame rašoma: „Už viešą Lietuvos kariuomenės žeminimą ir įžeidimą pilietį Sutkų, kaipo pavojingą visuomenės tvarkai ir kariuomenei asmenį, išsiųsti iš Kauno miesto, o komedijos „Mušketieriai“ leidimą scenon sustabdyti.“
Tiesa, A. Sutkaus iš Kauno neištrėmė, kartu su visais aktoriais jis perėjo į Valstybės teatrą, tačiau „Vilkolakio“ gyvenimas čia ir baigėsi.
