Šiųmetinėje Knygų mugėje rašytoja pristatys savo šeštąją knygą „Tylos istorija“.

Po A. Cicėnaitės plunksna jau gimė penkios knygos paaugliams - „Viskas apie mano šeimą“, „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“, „Kengūrų slėnio paslaptis“, „Raudonosios uolos prakeikimas“ ir „Niujorko respublika“. Vasarį pasirodysiantis romanas „Tylos istorija“ – pirmasis rašytojos kūrinys suaugusiesiems. Su rašytoja, kuri ne vienerius metus buvo ir mylima DELFI skaitytojų autorė, kalbamės apie naująjį romaną, gyvenimą Australijoje, knygas, jų herojus ir svajones.

- „Tylos istorija“ – pirmoji tavo knyga suaugusiesiems. Papasakok, apie ką ji.

„Tylos istorija“ – tai romanas apie keturias vienos šeimos skirtingų kartų moteris ir skirtingus jų likimus, nusidriekęs per visą dvidešimtąjį amžių. Per vienos šeimos istoriją prisiliečiu ir prie sudėtingų dvidešimtojo amžiaus Lietuvos istorijos vingių – pasaulinių karų, pokario laikų, sovietmečio skurdo, nepriklausomybės vilčių. Mano herojės, - Elžbieta, Veronika, Teresa ir Nika, - tampa nepermaldaujamos istorijos liudininkėmis ir įkaitėmis. Rašiau apie kaltę ir vienatvę, apie meilę, laukimą ir viską sujungiančią tylą. Šios knygos kūrimas, medžiagos rinkimas buvo gilus, mane palietęs ir sukrėtęs procesas – tikiuosi, paveiks ir skaitytojus.

- Rašai apie Lietuvą, nors jau kurį laiką gyveni svetur?

- Svetur gyvenu jau septynerius metus, iš jų ketverius – Australijoje. Į Lietuvą grįžtu kasmet. Gyvenimas toli gali padėti permąstyti šalies istoriją, net kūrybiškai ją interpretuoti. Galbūt, jei negyvenčiau kitur, „Tylos istorijos“ nė nebūčiau parašiusi.

- O tėvynės ilgesys?

- Sunkiausi, ko gero, buvo pirmieji metai. Dabar tiesiog džiaugiuosi atvažiuodama čia, ir kartu esu laiminga gyvendama Australijoje. Esu apsipratusi su tuo, kad turiu dvejus namus, neskirstau, kurie geresni ar brangesni. Grįžusi į Lietuvą tarsi pamirštu, kad gyvenu Australijoje, tenykštis gyvenimas atrodo netikras. Po Australijos man sunku grįžti į Lietuvą, tenka tarsi išplėšti save iš įprastos aplinkos, jau tapusios komforto zona, sugrįžti į savo vilnietišką gyvenimą. Taip ir žaidžiu su dviem realybėmis.

- Prie ko sunkiausia buvo įprasti Australijoje?

- Australijoje, o dar labiau Naujojoje Zelandijoje, kur anksčiau gyvenau, labai jutau geografinį atstumą nuo Lietuvos, sunku priprasti prie laiko skirtumo, prie žinojimo, kad jei namuose Lietuvoje kažkas atsitiktų, kelionė užtruktų ne mažiau 35 valandų. Jautiesi atskirtas nuo likusio pasaulio.

- Prisiminus Naująją Zelandiją, kur studijavai, kaip skiriasi pačios šalys?

- Australai į Naujosios Zelandijos gyventojus žiūri kaip į jaunesniuosius brolius, o pastarieji į Australiją traukia ieškoti geresnio gyvenimo, nors iš jos pasišaipyti nevengia – mažesnės šalies kompleksas… Australai, žinoma, įsivaizduoja, kad jie kur kas pranašesni. Man labiau patinka Australija – jau vien dėl klimato, dėl jausmo, kad nesi toks atskirtas nuo viso pasaulio. Gyvenimas dideliame mieste taip pat turi savų privalumų.

- Tavo vyras – kanadietis. Jeigu nebūtumėte susitikę Naujojoje Zelandijoje, ar būtum pasilikusi Australijoje?

- Gal dabar gyvenčiau visai kitur?

- O kaip tarpusavio santykius veikia kultūriniai skirtumai?

- Tuo metu, kai susitikome, jau gyvenome ne savo, o trečiojoje šalyje. Sunkiau tuomet, kai vienam iš poros tenka persikelti į mylimojo tėvynę, prisitaikyti prie naujos aplinkos, naujos kultūros, palikti savo draugų ratą ir komforto zoną. Tada galbūt kyla prieštaringų jausmų. Tuo tarpu mudu gyvename tarp kelių kultūrų, dirbame mėgstamus darbus, gyvename ten, kur pasirinkome.

- Prisiminus tavo religijotyros studijas Naujojoje Zelandijoje norisi paklausti – kodėl jas rinkaisi? Ką jos tau davė?

- Studijos pirmiausia išmokė kritinio mąstymo. Rašiau apie šventybės sampratą posovietinėje literatūroje, taigi, apie pasaulį, kuriame religija nebėra tokia aktuali, užtat konstruojami alternatyvūs šventybės apibrėžimai. Turėjau fantastišką darbo vadovą, teko ir pačiai dėstyti, ieškodama atsakymų į studentų klausimus radau atsakymų ir į savuosius.

- Kalbant apie religiją – kokią vietą ji užima Australijos ir Naujosios Zelandijos žmonių gyvenime?

- Naujosios Zelandijos gyventojų religija yra regbis, o australų – alus ir paplūdimys (juokiasi). Australai lengviau ir paprasčiau žvelgia į gyvenimą. Tai vėlgi tik apibendrinimas, bet man regis, jie mažiau kvaršina galvą dėl gyvenimo prasmės, religijos ir kitų dalykų.

- Kaip gimė tavo pirmoji knyga?

- Visada sakau, kad paauglių literatūroje atsidūriau atsitiktinai, negalvojau, kad jiems sukursiu net penkias knygas. Parašiusi pirmąją knygą išvažiavau studijuoti į Naująją Zelandiją. Nebemačiau, kaip sekėsi Lietuvoje likusioms mano knygoms. Tik sugrįžusi į Lietuvą pamatydavau jas knygynuose. Stigo grįžtamojo ryšio. Jo sulaukiau pradėjusi rašyti tinklaraštį, o su „Niujorko respublika“ pasipylė galybė skaitytojų laiškų, atsiliepimų, pagyrimų.

- Bet ar nėra to jausmo, kad esi toli, o tavo knygos čia – tarsi tavo vaikai kažkur palikti. Nes knygos – juk tarsi kūdikiai.

- Taip ir yra. Kai „Niujorko respublika“ buvo apdovanota Paauglių ir jaunimo literatūros konkurse, vėliau nominuota „Metų knygos“ paauglių kategorijoje, pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, išties norėjosi būti čia, pristatyti knygą, apie ją kalbėti. Kita vertus, tikiu, knyga turi kalbėti pati už save. Parašytos knygos ima gyventi savo gyvenimą, jas reikia paleisti – kaip suaugusius vaikus.

- Kaip atsiranda tavo personažai? Ar jie turi kažkokius prototipus? Gal yra kažko iš tavo gyvenimo? Iš tavo vaikystės ir paauglystės?

- Parašiusi „Niujorko respubliką“ sulaukiau klausimų, ar tik nerašiau apie save ir seserį. Knygose yra manęs, bet ten ir galybė fantazijos, galiausiai viskas susipainioja į tokį raizginį, kur nebeatskirsi, kur realybė, o kur pramanas.

- Bet juk ir pačiai būna sunku išnarplioti savo personažus?

- Rašydama „Niujorko respubliką“, neturėjau sukti galvos dėl personažų ar siužeto – knyga tarsi išsiliejo į puslapius. Tuo tarpu ankstesnės knygos konstruotos kiek racionaliau. Kartais personažai tiesiog ateina, įsiveržia į tekstą, į mano gyvenimą, girdžiu, ką jie kalba, ir tai užrašau. Rašydama „Tylos istoriją“ šitaip klausiausi Elžbietos, vienos pagrindinių romano veikėjų. Tikiu, kad ne aš sukūriau jos gyvenimą, o ji atėjo pas mane nusprendusi papasakoti man savąją istoriją. Man tereikėjo išmokti klausytis.

- Kokių turi svajonių?

- Maniškės visuomet buvo daugiausia susijusios su rašymu. Visą gyvenimą troškau tapti rašytoja, o dabar, kai jau esu parašiusi knygų, gal reikėtų kitokių svajonių?

- Ko norėtum palinkėti DELFI skaitytojams? Gal ką nors apie svajones? Juk jau esi pagavus savąją svajonę... ir gaudei ją labai toli...

- Jei svajonė tikra, ji anksčiau ar vėliau išsipildo. To skaitytojams ir linkiu!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (40)