Dabar Vilniuje jam priklauso septynios, o pats Thierry iš menininkų pamėgto rajono nė neketina kraustytis. Atvirkščiai, iš mažesnės persikėlė į naują, daug didesnę kepyklėlę visai netoli Užupio Angelo.

Bandeles Thierry kepti pradėjo, kai jam buvo 12. Keldavosi trečią nakties sekmadieniais, sėsdavo ant dviračio ir važiuodavo į kepyklą. „Prancūzijoje net kiekviename kaime yra kepyklėlė“, - sako Normandijoje užaugęs, o dabar Lietuvoje šaknis įleidęs prancūzas.

Foto: Organizatorių nuotr.

Thierry juokiasi, kad jo mama supyks, jei papasakos tikrąją istoriją, kodėl tapo kepėju: „Užaugau labai religingoje šeimoje. Kiekvieną sekmadienį, mes vaikai, turėdavome eiti į bažnyčią. Jei negalėdavome sekmadienį, mama mus varydavo šeštadienį. Kai ūgtelėjau ir jau žinojau, iš kur atsiranda vaikai, į bažnyčią man visai nebesinorėdavo. Kiekvieną sekmadienį kaulindavau mamos, kad leistų pasilikti namie. Tada ji sugalvojo: rask, ką veikti ir galėsi neiti. Šitaip susiradau darbą kepykloje, naktimis važiuodavau į ją, o į bažnyčią eiti nebereikėjo“.

Tėvų namus Thierry paliko 15. Baigęs profesinę kepėjų mokyklą, keletą metų keliavo po Prancūziją, mokydamasis kepti duoną ir bandeles. „Daug ten visko išmokau, - prisimena. – Kiekvienas šalies regionas turi savo tradicijas ir skonius“.

Galima manyti, kad Prancūzijos regionų skoniai susimaišė pirmojoje Thierry bandelių krautuvėlėje Užupyje, kurią jis atidarė 2008-aisiais, sudėjęs visas savo santaupas. Penkis metus bandeles kepęs viename dideliame prekybos centre, Thierry sako išsiaiškinęs, ką mėgsta lietuviai. „Lietuviai - ne prancūzai, baltos duonos nevalgo, jiems tik bandelių, bandelių, bandelių“, - juokiasi.

Du kartus prancūzas kepėjas mėgino palikti darbą prekybos centre. Sako, pajutęs, kad atėjo laikas, kai nebeliko malonumo, pasidarė nebeįdomu.

„Maniau, sukursiu savo verslą, tada galėsiu kepti bandeles tokias, kokias noriu. Ir mano kruasanai bus tikrai sviestiniai, o ne iš margarino, be to, galėsiu leisti savo fantazijai plėstis, kursiu gražius pyragaičius, įdomiai puošiu tortus“, - dėsto savo patirtį.

Pirmieji verslininko mėnesiai nebuvo lengvi. „Žinau, ką reiškia visi pradedančiojo džiaugsmai ir visos bėdos, - prisipažįsta. – Konkurencija tuo metu jau jautėsi, nebuvau pirmasis, atidaręs kepyklėlę. Supratau tik viena – man seksis, jei kepsiu kokybiškas, skanias bandeles. Tą ir darau jau beveik dešimt metų. Ir jokių stebuklingų miltelių, kurie prideda skonio ar purumo, mano bandelėse nerasite. Štai kodėl mums jos išeina ne vienodos formos ir skirtingo skonio – vieną kartą sausesnės, kitą kartą drėgnesnės. Kaip pas mamą, namuose“.

Foto: Organizatorių archyvas

Thierry įsitikinęs, kad prancūziška kokybė turi iš tolo kvepėti. Jam smagu, kad tas kvapas skleidžiasi Užupyje, kuris turi ypatingos, gal net šiek tiek prancūziškos dvasios. Kaip ir Prancūzijoje, pirkėjai bandelių čia pradeda rinktis ankstyvą rytą.

Verslo pradžioje naktimis pats bandeles kepdavęs, dabar Thierry tai daro tik išskirtiniais atvejais. Jam daug labiau patinka bendrauti su pirkėjais, o tie jau žino – jei kepyklėlėje bus prancūzas, būtinai prajuokins.

Prancūziškų kepyklėlių verslą Vilniuje sukūręs prancūzas neabejoja, kad lietuviai puikiai žino tikrų, šviežių kruasanų ir gerų kepinių skonį. „Lėktuvu iki Paryžiaus – vos dvi valandos, o jau ten gali paragauti, ko širdis geidžia“, - sako ir priduria, kad lietuvių skonio reikalavimai – itin dideli.

Kaneles jis mokėsi kepti Bordo regione, prancūziškus migdolinius morengus – macarons - Paryžiuje, o bandelių su šokoladu, obuoliais, razinomis receptus pasiskolino iš savo mamos. Pagal prosenelės receptą Thierry kepa tartaletes su rabarbarais.

Į Lietuvą atvykęs paskui savo svajonę išmokyti beglobius vaikus konditerijos meno, čia sukūręs verslą ir šeimą, su lietuve Ineta auginantis du vaikus, grįžti atgal į Prancūziją Thierry neketina. Sako, jaučiasi savo vietoje.

Foto: Organizatorių nuotr.

„Kai važiavau į Lietuvą, nė nenumaniau, kur ji yra, kokie čia žmonės gyvena, kokios tradicijos. Žemėlapyje pažiūrėjau, kad ne taip jau toli nuo Prancūzijos, užtat ir apsisprendžiau. Man buvo nesunku prisitaikyti, greitai išmokau lietuvių kalbos, gyvenu ir esu laimingas“, - sako prancūzas kepėjas, kurį Vilniuje pažįsta visi, kas mėgsta skanias bandeles.