Ką tik „Ledi Afrika“ (iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė, išleido „Tyto alba“) pasirodė ir mūsų knygynų lentynose, sakoma pranešime spaudai.
Afrika. Svaigūs britų kolonijinio spindesio laikai. Stulbinamas laukinės Kenijos gamtos grožis, prabangūs Nairobio klubai, kuriuose upeliais liejasi džinas, kur žaibiškai užsimezga ir skandalingai baigiasi romanai... Šio sūkurio centre – Beryl Markham, rašytojos Karen Blixen bičiulė ir varžovė, meilės trikampio herojė. Jos laisvės troškimas grumiasi su aistra vyrui ir aistra skraidyti. Tai moteris, kuria neįmanoma nesižavėti, kurios neįmanoma pamiršti. Jai pakluso dangus ir Afrika, o ji nepakluso niekam.
Interviu Paula McLain pasakoja apie žavėjimąsi charizmatiškomis asmenybėmis, likusiomis istorijos paraštėse, apie savo gyvenimo paraleles su lakūne Beryl Markhaim, pastangas ją suprasti, nors kartais net kildavo mintis pakeisti jos istoriją.
- Knygoje “Ledi Afrika” nukeliate skaitytojus į praėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį, laikotarpį, kurį taip puikiai atkūrėte knygoje “Paryžiaus žmona”, su ne mažiau puikiais veikėjais. Šįkart atsiduriame kolonijinėje Britų Kenijoje, susipažįstame su Beryl Markham, heroje, kuri yra ir narsi, ir tiesiog nuožmiai savarankiška, bet kažkodėl ji istorijos pamiršta. Kas įkvėpė rašyti apie Berilę?
- Beryl, kaip knygos tema, atsirado visiškai atsitiktinai, ir tai buvo nuostabus atsitiktinumas. Baigusi knygą “Paryžiaus žmona”, ėmiausi kito istorinio romano, tačiau dirbti nesisekė. Nesugebėjau atrasti tos knygos „balso“, visiškai įstrigau. Tuo metu – o buvo 2013-ųjų pavasaris – išvykau atostogauti į Orlandą kartu su seserimi ir jos būsimu vyru, gydytoju ir pilotu.
Vieną savaitgalį, sėdint prie baseino, jis vis pakeldavo akis nuo skaitomos knygos – tai buvo Beryl Markham „Į Vakarus su naktimi“ (“West With the Night”) – ir sušukdavo: “Tu būtinai turi perskaityti apie šią moterį. Ji nepakartojama!” Mano galvoje sūkuriavo mintys apie įstrigusią knygą, todėl klausiausi neatidžiai, ką jis sako, bet knygą parsivežiau namo ir pasidėjau į lentyną valgomajame, ten ji dulkėjo apie pusantrų metų, kol galų gale atsiverčiau. O kai atsiverčiau, neapsakomai nustebau!
Mane akimirksniu pakerėjo Beryl būdas – kietumo ir bebaimiškumo derinys, atmieštas nostalgija ir apgailestavimu. Ji buvo tikra avantiūristė, nuveikė neįtikėtinų dalykų, kurių jos laikais moterys tiesiog nebūtų drįsusios daryti… ji lyg Hemingway‘aus knygos veikėja, bet Beryl iš tikrųjų gyveno! Tačiau kaip ji tokia tapo, ši narsi, nepaprastai originali moteris, kuri nė nemirktelėjusi ryždavosi pavojingiems žygdarbiams? Kaip pasaulis SUKŪRĖ tokią moterį kaip Berilė? Štai kas mane įkvėpė!
- Kaip manote, ar asmeninis ryšys, kurį jautėte Beryl, atsiliepė Jūsų rašymui apie jos gyvenimą? Ar tas ryšys lengvino ar sunkino rašymo procesą? Ar iškart pajutote jai simpatiją, ar prireikė laiko, kad pradėtumėte žvelgti į pasaulį jos akimis?
- Beryl augo pačiame Afrikos paribyje praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, – tas pasaulis buvo labai tolimas mano gyvenimui, tačiau keista, kad mudvi turime ir daug bendra. Mes abi užaugome tarp žirgų, abi jaunos ištekėjome, abiejų santuokos truko labai trumpai, mus abi ketverių metų paliko motinos. Visi šie sąlyčio taškai padėjo suprasti, kokios jėgos skatino ją priimti kai kuriuos sudėtingus gyvenimo sprendimus. Aš gilinuosi į žmogaus prigimtį, psichologiją ir empatinės vaizduotės galią. Kadangi esu rašytoja, norėdama priartėti prie savo personažų ir jų istorijos privalau atsiriboti nuo vertinimų ir tiesiog pasistengti juos suprasti. Kartais Beryl sprendimai mane labai liūdino ir kėlė gailestį, dėl kai kurių norėdavau pakeisti jos istoriją, ypač tų, kur ji atsiskleidė iš blogiausios pusės, bet ji liko ištikima sau, gyveno pagal savo taisykles ir aš dėl to ja labai žaviuosi.
Praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje žmonės kraustėsi gyventi į Afriką, bėgo nuo “siauro supratimo apie tai, koks turėtų būti gyvenimas”. Tada sklandė pokštas: “Ar jūs ištekėjusi, ar gyvenate Kenijoje?” To meto britų kolonijinėje Afrikoje gyvenimas toks ir buvo?
Tais laikas Afrika traukė tam tikros rūšies žmones… Nauja, nematoma riba, kuri niekada nebuvo peržengta ar iki galo atrasta. Tai buvo laukinė vieta – lyg nepaliestas Rojaus sodas, visiškai izoliuota, už tūkstančių mylių nuo “civilizacijos”.
Visa tai žadino ir laukinius pačių kolonistų instinktus, kai jie susitikdavo mieste žirgų lenktynėse ar kitokiuose visuomenės susibūrimuose. Jie tiesiog degė laukine aistra! Neištikimybė ir seksualiniai eksperimentai buvo plačiai paplitę, bet net ir tokiame bohemiškame fone, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, veikė sudėtingos taisyklės, reglamentavusios diskretiškumą, kai kurie dalykai buvo laikomi nedovanotinais. Paskalos plito lyg virusas, kartais jos apkartindavo ir Beryl gyvenimą, ji atsidurdavo spėlionių ar piktavališkų insinuacijų taikinyje.
- Beryl Markham buvo originalė, su jos vardu siejama daugybė “pirmų kartų”, tačiau tikrasis jos patrauklumas slypi neįtikėtinai dramatiškoje asmeninėje istorijoje. Knygoje “Ledi Afrika” pasakojama apie jos ankstyvuosius metus, dar iki liūdnai pagarsėjusio skrydžio per Atlantą. Kodėl apsistojote ties šiuo jos gyvenimo laikotarpiu?
- Apie skraidymą ir su juo susijusius dalykus baisiai smagu skaityti jos knygoje “Į Vakarus su naktimi”, tačiau labiausiai mane domino, kaip ji tapo bebaime moterimi, drąsiai pasitinkančia pavojus ir nuotykius. Ir dar ta jos vidinio gyvenimo paslaptis. Knygoje “Į vakarus su naktimi” Beryl labai stengiasi išvengti asmeninių dalykų. Tarkim, nemini motinos, kuri ją paliko, beveik neužsimena, kad tėvas ją išdavė ir nuvylė. Ji buvo triskart ištekėjusi, bet nemini nė vieno sutuoktinio ir visai nekalba apie savo sūnų Gervazą, kurio neaugino.
Niekur nepasirodo Karen Blixen, o Denys Finchas Hattonas pavaizduojamas tik kaip figūra, kuria Beryl žavisi po jo mirties. Taigi, toji mįslės trauka, noras nušviesti jos gyvenimo dalis, apie kurias ji pati vengė kalbėti, labiausiai ir užvaldė mano vaizduotę. Mane labai domino gyvenimo periodas, kai ji dirbo lenktyninių žirgų dresuotoja Kenijoje, gal todėl, kad aš pati užaugau tarp žirgų Kalifornijoje ir visada jaučiau aistrą žirgams. Rašyti lenktynių ir dresavimo scenas buvo grynas malonumas, tikra dovana.
- Beryl, Finchas Hattonas ir Karen Blixen – vienas pikantiškiausių meilės trikampių per visą istoriją! Kodėl, Jūsų manymu, Beryl, tokia nepriklausoma moteris, susižavi žmogumi, kuris, kaip ji pati žino, niekada jai iki galo neįsipareigos?
- Abejoju, ar Beryl būtų galėjusi atsilaikyti prieš Denys‘į. Jis buvo nepaprastai patrauklus ir žavingas, tačiau, be akivaizdžiai seksualinio potraukio, Beryl prie Denys‘io traukė gilus susižavėjimas jo asmenybe ir jo pasauliu. Ir net galiausiai nepavykus pavergti jo širdies, Beryl viską suprato ir gerbė jo poziciją. Ji suvokė, kaip Denys‘iui buvo svarbu laikytis jo paties taisyklių, paklusti savo prigimčiai. Ta prasme jie buvo labai panašūs.
- Karen ir Beryl – stiprios, nusistovėjusias pažiūras laužančios moterys, kurias traukė tas pats vyriškis. Ar jų draugystė, nepaisant visos painiavos, buvo nuoširdi?
- Iš pradžių santykiai klostėsi tarp vyresnės ir išmintingesnės, daug pasaulio mačiusios moters Karen, ir naujokės Beryl, kuri neišmanė socialinių taisyklių ir susitarimų, ir net savo pačios širdies reikalų. Tačiau kai Beryl subrendo, man regis, motiniški Karen jausmai jai peraugo į susižavėjimą Beryl sunkiai iškovota nepriklausomybe ir atkaklumu. Jos buvo labai skirtingos moterys, nėra abejonės, bet abi – nevaldomos energijos ir išties originalios. Joms neliko nieko kita, kaip atpažinti šiuos bruožus ir palaikyti vienai kitą, net jeigu judviejų meilė Denys‘iui pavertė jas varžovėmis.
- Kas buvo jungiamoji jėga tarp Denys‘o ir Beryl? Kaip manote, ar jis tikrai ją mylėjo?
- Nors Denys buvo labiau išsilavinęs ir augęs kitoje kultūrinėje aplinkoje, jiedu abu su Beryl pasižymėjo laukine dvasia ir gyveno pagal savo taisykles. Abu jautėsi ypač artimi gamtos pasauliui, be to, mėgo rizikuoti, ir nevalia pamiršti, kad Denys pakeitė Beryl gyvenimą, sudominęs ją skraidymu. Tai irgi buvo stipri jungiamoji jėga. Denį visada traukė drąsios ir išskirtinės moterys, esu tikra, kad jis mylėjo Beryl, nors buvimas su ja netikėtinai apsunkino jo santykius su Karen, kurią jis irgi mylėjo. Tai buvo sudėtingi žmonės – atvirai kalbant, man tokie patinka, – todėl man patiko gilintis į šį meilės trikampį, suprasti, kuo traukia ir atstumia kiekvienas iš jų, ir atjausti.
- Beryl visą gyvenimą lydėjo skandalai. Ji tris kartus tuokėsi ir skyrėsi, o jos meilužių sąrašas – įspūdingas. Pirmą kartą ji susituokė prieš pat 17-ąjį gimtadienį. Turėjo romaną su princu Henriu, Glosteršyro kunigaikščiu. Vienintelis jos sūnus Gervazas liko Anglijoje, o ji gyveno Kenijoje, ir jiedu retai pasimatydavo. Ar sunku buvo atsijoti gandus ir sukurti Beryl paveikslą?
- Buvo labai sunku kapstytis po užuominas ir spėliones apie ją, kalbos netilo net ir praėjus trisdešimčiai metų po jos mirties. Biografiniai šaltiniai ir net artimi Beryl draugai daugeliu klausimų prieštarauja vieni kitiems, taigi, niekas neturi atsakymų, išskyrus pačią Beryl, kuri garsėjo nekalbumu ir daugumą savo paslapčių nusinešė į kapą. Mane labiau erzino tai, kad gandai užgožė ir grasino nustelbti kai kuriuos didžiausius Beryl Marham pasiekimus.
Mintis, kad ji iš tiesų nėra knygos “Į Vakarus su naktimi” autorė nėra vien absurdiška, ji – tiesiog įžeidžianti. Ji parašė puikią knygą – “velniškai puikią”, pasak Hemingway‘aus, – tad ką turi bendra jos abejotini sprendimai arba tai, su kuo ji miegojo ar nemiegojo, su jos knyga? Ar manasis Beryl paveikslas yra “tikras”? Bet kurio žmogaus – net ir mūsų pačių – vidinis gyvenimas iš esmės nepažinus. Taigi ši užduotis tampa nebe vertinimo, o empatijos ir smalsumo reikalu. Nejaučiu poreikio „atkurti“ tikrąją Beryl ar tinkamai atskleisti jos charakterį… aš tik papasakojau tą jos istorijos dalį, kuri mane jaudina, ir papasakojau ją kiek įmanoma sąžiningai ir su atjauta. Stengiausi, kuo teisingiau atvaizduoti nepelnytai pamirštą gyvenimą.
- Ką Beryl Marham reiškė Afrika?
- Tai buvo geriausia ir tikriausia vieta, kurioje ji jautėsi laisviausia ir kurioje atsiskleidė jos asmenybė. Kai man pasitaikė galimybė pakeliauti po Keniją Beryl pėdsakais, jaučiausi labai laiminga, kad galėjau pajusti su ja ryšį ir prisiliesti prie jos patirties būtent tokiu būdu. Neįtikėtina, tačiau daugybė Beryl svarbių vietų išliko iki šių dienų beveik nepakitusios. Muthaigos klubas iš esmės nepasikeitė nuo 1913-ųjų. Turėjau progą aplankyti Ngongo hipodromą, nuostabųjį Karen Blixen namą, kuriame dabar veikia muziejus, Denys‘o Fincho Hattono kapą, Wilsono aeroklubą, kuriame Beryl 1929 m. mokėsi skraidyti, ir Ndžorą, kurio miškuose ji medžiodavo su Kibiu.
Tame ūkyje net ir po šimto metų veikia žirgynas, turėjau galimybę pasivaikščioti palei kalvą, kur ji ankstyvais rytmečiais prajodinėdavo žirgus, žvelgdama į savo mylimas kalvas. Namelis, kurį jai pastatė tėvas, kai Beryl buvo keturiolikos, iki šiol stovi ir yra nuomojamas! Aš buvau jame apsistojusi – tiesiog neįtikėtina! Buvo ir kitų apčiuopiamų dalykų, kurie man padėjo geriau suprasti, kaip ji gyveno šiame labai specifiniame pasaulyje, – skridau senoviniu atviru biplanu virš savanos, jodinėjau raita po krūmynus ir stebėjau masajų ngomą. Nepamirštamos akimirkos.
- Jūs puikiai gebate suteikti naują gyvenimą neįtikėtinoms istorinėms asmenybėms. Ar rengiantis rašyti knygą Jus užvaldo būklė, panaši į maniją? Kada laikas palikti sukauptą medžiagą ir imtis rašyti?
- Nors pradėjusi rašyti, nepranašavau sau tokių karjeros aukštumų, tačiau panašu, kad mane labai traukia išskirtinės, nepriklausomos moterys, tad galiausiai mano susidomėjimas norom nenorom virsta manija! Pastaruosius kelerius metus, rinkdama medžiagą apie Beryl gyvenimą, jaučiausi lyg visą laiką būčiau kartu su ja – ji, kaip ir Hadley, tapo neišdildoma mano gyvenimo dalimi. Man tai atrodo labai svarbu – rašyti apie moteris, kurios atsidūrė šešėlyje.
Tačiau renkant medžiagą, kuri gali nuvesti bet kur tiek mane, tiek bet kurį rašytoją, svarbiausia aptikti ir atskleisti esminę istoriją, atrasti Beryl gyvenimo „širdį“… O tam reikia vaizduotės, intuicijos ir drąsos. Turėjau ryžtis išeiti iš komforto zonos ir sekti paskui Beryl, kad ir kur ji nuvestų. Tai buvo išbandymas, labai smagus ir išlaisvinantis, panašus į Telmos ir Luizos nuotykį, ir šio nuotykio niekada nepamiršiu.
