Neseniai, prieš pat Naujuosius, pavasariškai pradėjo tilindžiuoti didžiosios zylės. Gali būti, kad dabar jos nutils, nes teks rūpintis išlikimu. Tačiau ženklas buvo duotas, giedrą dieną vėl tikėkimės jas išgirsti. Kur? Ogi netoli lesyklos. Mes net neklausiame, ar turite įrengę lesyklą paukščiams. Kas artimas gamtai, kas galvoja apie paukščius, ja pasirūpino seniai. Tačiau tą daryti ne per vėlu ir dabar.
Tikrai ne per vėlu. Tuo labiau kad sparnuočiai iki šiol net ir nebuvo uolūs lesyklos lankytojai – jiems pakako natūralaus lesalo. Dabar situacija pasikeitė, jie tikrai prisimins lesyklą, kurioje visada praskrisdami rasdavo trupinių ar saulėgrąžų. Tiesa, o kaip žvėrių globa? O žvėrims jokių problemų dar nėra, jie nei maisto pasigenda, nei vietų guoliams.
Regintiems šių dienų šaltuką, deja, negalime pasakyti nieko labai žiemiško. Visų pirma, nedaug galimybių, kad šis atšalimas bus ilgas. Labiau tikėtinas praėjusios žiemos scenarijus, kai žiemai užteko jėgų tik sausiui. Todėl privalome visus skubinti – jei norite pasidžiaugti žiema, pamatyti ją, patirti žiemos sporto malonumus, darykite tą dabar, neatidėliokite kitai dienai, kitam savaitgaliui.
Tinkamai apsirengę, laiką turime skirti sau ir žiemai. Ryte į lesyklą papylę saulėgrąžų ar kito lesalo, galime ruoštis. Nors diena ilgesnė jau ketvirčiu valandos, švis tik prieš devintą. Iki to laiko turime būti jau toli nuo namų – tik tada pamatysime visą žiemos ryto žavesį, girdėsime tikro sniego girgždesį po kojomis.
Tikros žiemos mums tenka taip mažai, kad turime išmokti ją branginti. Mūsų sąmonėje žiema dar gyva, jos ir bijome (ypač nepatogumų, šalčio), ir laukiame. Žinoma, vis mažiau vaikų, kurie skuba iš sniego lipdyti pilis, sniego žmogelius. Tik ledo pasiilgę visi žvejai.
Taip, poledinė žūklė yra mėgstama daugelio, jai skiriama nemažai laiko. Ar šioje žūklėje svarbu laimikis? Ir taip, ir ne. Niekas nenori grįžti tuščiomis. Tačiau kartais geras oras, smagus pabuvimas gamtoje atperka ir nesugautos didžiosios žuvies ilgesį.
Jau dabar daug kas klausia, kaip šiemet gaudysime stintas, kada jos pasirodys, ar tada jau bus tvirtas ledas. Nežinau, kas tą galėtų tvirtai pažadėti. Šiaip stintas žvejai gaudo nuo kranto, ir jau kurį laiką keltas, plaukiantis iš Smiltynės į Klaipėdą, kvepia šiomis žuvelėmis. O ledas ant marių toks, kad saugiai galėtų kelti tūkstančius žvejų, bus paklotas negreitai...
Apie žvejybą dabar reikia žinoti dar kai ką. Štai nuo sausio 2 d., kaip praneša Aplinkos ministerija, draudžiama šalies vandens telkiniuose, išskyrus Kuršių marias, masalui naudoti žuvelę, bet leidžiama naudoti žuvies gabalėlį. Toks draudimas pagal Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisykles turėtų įsigalioti sausio 1-ąją, bet pagal nustatytą išimtį, kai draudimo pradžios ar pabaigos data sutampa su valstybine švente, jis įsigalioja kitą dieną po valstybinės šventės.
Šiuo metu vis dar draudžiama gaudyti vėgėles, žvejoti tamsiu paros metu Nemune nuo Gėgės upės žiočių iki Jurbarko tilto ir Nevėžyje nuo jo žiočių iki Babtų tilto. Šie draudimai turėtų baigtis sausio 15-ąją, bet tai bus sekmadienis, todėl pagal minėtą išimtį jie tądien nebegalios.
Jau baigėsi draudimo žvejoti upėtakius ir draudimo žvejoti Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 2 bei 5 priede nurodytose upėse (jose žvejyba draudžiama siekiant apsaugoti upėtakius, lašišas ir šlakius) laikas. Šio draudimo paskutinė diena turėjo būti gruodžio 31-oji. Tačiau tai buvo šeštadienis, ir šie draudimai jau nebegaliojo.
Pradėjome apie žvejybą, o dabar trumpai apie medžioklę. Nuo sausio 1-osios jau nemedžiojami elniniai žvėrys, bet dar tęsiasi vilkų medžioklės sezonas. Nors patvirtintas jo laikas – iki balandžio pradžios, paprastai sezonas baigiasi sumedžiojus paskutinį limito žvėrį. Šį sezoną leista sumedžioti 60 vilkų, iki šiol skirtinguose šalies rajonuose sumedžiota beveik 50. Taigi jų sezonas greitai baigsis.
Tiesa, labai svarbu atlikti žiemos žvėrių, ypač vilkų, apskaitas, nes nuo jų priklauso teisingas medžiojimo limito nustatymas. Kadangi žiema tikrai neužtruks, medžiotojai ir miškininkai apskaitas turės atlikti anksčiau.
Pasaulis nesibaigia ties mūsų valstybės sienomis – jis labai didelis ir platus. Tačiau gamtos, ypač gamtos apsaugos, problemos yra bendros. Daug ką galime padaryti gero, būdami labai toli nuo karščiausių taškų. Tokie darbai, bendri visai planetai ir galintys išsaugoti labai konkrečios vietos rūšis ar kompleksus, yra mūsų reikalas.
Tokios mintys kyla regint pasaulio gamtosaugos organizacijų pranešimus. Štai Vokietijos spaudoje ką tik pasirodė pranešimas apie grėsmingą Afrikoje gyvenančios pilkosios papūgos, daugeliui žinomos žako vardu, būklę. Ši papūga, laikoma namuose, netgi pramoksta mėgdžioti žmonių tariamus žodžius. Intelektuali, jauki, ši papūga dėl savo savybių nukentėjo labiausiai – gamtoje belikęs vos 1 proc. kažkada gyvenusios populiacijos. Viskas buvo išgaudyta ir parduota.
Tačiau, jei žinome nykimo priežastis, kažkokia išeitis turi būti. O ji – veisti šias papūgas nelaisvėje ir taip užpildyti nežabotą poreikį. Kai niekas Afrikoje jų nepirks, populiacijos likučiai turi galimybių atsigauti. Tačiau kol atsinaujins visa buvusi populiacija, praeis labai daug laiko.
O atrodytų, toks nekaltas noras – turėti draugą... Draugų galima turėti, bet tikrai ne gamtos sąskaita.
