Musko komanda – keistuolis kosmoso entuziastas Jimas Cantrellas ir būsimasis NASA vadovas inžinierius Michaelas Griffinas – su rusais per keturis mėnesius susitiko tris kartus ir galiausiai derybos baigėsi nesėkme. Rusų pasiūlymas Muskui buvo neįkandamas. Teko ieškoti kito sprendimo.
Neseniai Lietuvoje leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje „Elon Musk. „Tesla“, „SpaceX“ ir fantastinės ateities paieškos“ pateikiama istorija, ką po nesėkmingų derybų su rusais sugalvojo nenuilstantis vizionierius Muskas.
Ištrauka iš knygos
Musko komandos nuotaika buvo daugiau nei liūdna. Artėjo 2002 m. vasario pabaiga, jie išėjo į lauką, pasigavo taksi ir patraukė tiesiai į oro uostą. Aplinkui tvyrojo snieguota ir murzina maskvietiška žiema.
Taksi visi tylėjo. Elonas atvyko į Rusiją kupinas optimistinių ketinimų surengti žmonijai tikrą spektaklį, o dabar keliavo namo suirzęs ir nusivylęs žmonių prigimtimi. Raketų, kurias jis būtų galėjęs įpirkti, turėjo tik rusai.
„Važiuoklei atsiplėšus nuo Maskvos žemės visada jauti palengvėjimą, – tęsė Cantrellas. – Tarsi dar kartą įsitikintum, kad tau nepaprastai pavyko. Taigi mudu su Griffinu prisipildėme taures ir susidaužėme.“ Muskas sėdėjo eilėje priešais ir maigė kompiuterio klavišus. „Svarstėme, ką čia tas suknistas moksliukas veikia?“ Tada Elonas atsisuko ir kyštelėjo mums po nosimis sudarytą lentelę: „Žiūrėkit, vyrai, galim pasigaminti tą raketą patys.“
Griffinas ir Cantrellas iki to laiko jau buvo ištuštinę keletą taurelių ir neturėjo jėgų palaikyti draugo fantazijų. Jie buvo prisiklausę istorijų apie galvas pametusius milijonierius, kurie ketino užkariauti kosmosą, bet tik neteko visų savo turtų.
Investavęs daugybę pinigų į stambių tyrimų centrą Andrew Bealas, nekilnojamojo turto ir finansų specialistas iš Teksaso, vos prieš metus turėjo uždaryti savo bendrovę.
„Tad mudu tik nusišaipėm − kurgi ne, – pasakojo Cantrellas, – bet Elonas nepasidavė, primygtinai siūlė pažiūrėti skaičiavimus.“
Paėmę iš jo rankų kompiuterį Griffinas su Cantrellu apstulbo. Ekrane buvo smulkiai surašytos visos medžiagų, kurių reikės raketai pagaminti, surinkti ir paleisti, kainos.
Skaičiavimai rodė, kad Muskas gali nurungti dabartines raketų leidimo bendroves gamindamas mažesnes raketas, galinčias patenkinti poreikius to rinkos segmento, kuris užsiima mažesnių palydovų ir mažiau sveriančios mokslinių tyrimų įrangos gabenimu į kosmosą.
Sąmatoje stebėtinai išsamiai buvo pateiktos ir hipotetinės raketų charakteristikos. „Pasidomėjau, iš kur jis visa tai gavo“, – pasakojo Cantrellas.
Iki tol Muskas daugelį mėnesių studijavo aeronautiką ir fiziką. Iš Cantrello ir kitų pažįstamų skolindavosi tokias knygas kaip Raketų varikliai, Astrodinamikos pagrindai, Dujų turbinų aerotermodinamika ir raketų varikliai bei dar fundamentalesnius veikalus.
Elonas sugrįžo į vaikystės būvį – vėl virto informacijos rijiku − ir baigė šį meditacijos procesą suvokęs, kad raketą galima pagaminti pigiau, nei už ją prašo rusai. Pamirškite peles. Pamirškite vaizdo kamerų stebimą augalų puoselėjimą − o gal ir jų mirtį − Marse. Atpiginęs kosmoso mokslinius tyrimus Muskas vėl įkvėps žmones tirti visatą.
Net ir išgirdusi gandus apie jo planus aeronautikos bendruomenė neatsikratė ją apėmusio snūdo. Tokie žmonės kaip Zubrinas daug kartų regėjo panašius spektaklius. „Savo gražiomis pasakomis inžinieriai apžavėjo daugybę neįtikėtinai turtingų žmonių, – pasakojo Zubrinas. – „Su mano protu ir jūsų pinigais sukursime pelningą kosminį laivą, kuris atvers kosmoso vartus.“
Inžinieriai leisdavo turtingų vyrukų pinigus paprastai kokius porą metų, o tada pastariesiems viskas nusibosdavo ir jų piniginės užsiverdavo. Apie Eloną visi kalbėjo, kad jis, išleidęs tik dešimt milijonų, galėjo nusiųsti į Marsą peles, o dabar štai sukiš šimtus milijonų ir baigs kaip visi jo pirmtakai.“
Nors ir aiškiai suvokdamas, kaip rizikinga steigti aeronautikos bendrovę, Muskas turėjo bent jau vieną argumentą, leidusį tikėtis sėkmės ten, kur daugelis žlugo. Tai buvo Tomas Muelleris.
Muelleris – miško kirtėjo sūnus, užaugęs tvarkingame St. Marieso miestelyje Aidaho apygardoje, kur buvo pelnęs keistuolio reputaciją. Kol kiti vaikai žiemą lakstydavo po mišką, Muelleris šildomoje biblio– tekoje skaitydavo knygas arba sėdėdavo namie žiūrėdamas Star Trek (Žvaigždžių kelią). Dar jis mėgo meistrauti.
Kartą eidamas į pradinę mokyklą skersgatvyje rado sudaužytą laikrodį, o kartu ir mėgstamą užsiėmimą. Kasdien sutaisydavo po vieną laikrodžio detalę – dantratį, spyruoklę, ir taisė tol, kol laikrodis vėl ėmė eiti.
Panašiai nutiko ir su vejapjove, kurią Muelleris vieną popietę išardė vejoje priešais namus tik iš smalsumo. „Grįžo tėtis ir baisiai supyko, nes manė, kad reikės pirkti naują, – prisiminė vyras, – bet aš surinkau ją ir ji puikiai veikė.“
Paskui Muelleris susidomėjo raketomis. Paštu siuntėsi žaislinius rinkinius ir konstravo raketų modeliukus. Gana greitai ėmė konstruoti jas pats. Būdamas dvylikos pagamino natūralaus dydžio daugkartinį erdvėlaivį, kurį buvo galima prikabinus prie raketos paleisti į orą ir kuris nusileisdavo atgal ant žemės.
Dar po poros metų Muelleris moksliniam projektui pasiskolino tėčio dujinę suvirinimo įrangą ir pasigamino raketos variklio prototipą. Kad galėtų naudoti visą dieną, aušino jį pamerkęs į vandens pripildytą kavos skardinę ir išrado puikų būdą jo darbinėms savybėms nustatyti. To pakako, kad Muelleris laimėtų kelis regioninius mokslo pasiekimų konkursus ir patektų į tarptautinį turą, bet, anot paties Muellerio, „ten nieko gero pasiekti nepavyko“.
Aukštas, išstypęs, kampuoto veido Muelleris buvo kupinas gyvenimo džiaugsmo. Koledže iš pradžių jis ne itin stengėsi, mokė draugus gaminti dūmines bombas, bet galų gale surimtėjo ir baigė mechanikos inžineriją.
Po koledžo dirbo prie palydovų projektų „Hughes Aircraft“ manydamas, kad „tai ne raketos, bet kažkas netoli jų“, o vėliau įsidarbino „TRW Space & Electronics“.
Ėjo į pabaigą devintasis dešimtmetis, Ronaldo Reagano „Žvaigždžių karų“ programoje dirbo daug inžinierių, svajojusių apie kinetinius ir panašius žalojančius ginklus. Muelleris TRW eksperimentavo su beprotiškais raketinio kuro variantais, prižiūrėjo, kaip kuriamas TR- 106 variklis − milžiniškas įrenginys, varomas skystu deguonimi ir vandeniliu.
Laisvalaikiu bendraudavo su pora šimtų aeronautikos mėgėjų iš 1943-iaisiais įsikūrusios Reaktyvinių mokslo tyrimų draugijos, užsibrėžusios tikslą skatinti raketų gamybą ir skraidinimą.
Savaitgaliais Muelleris su kitais draugijos nariais keliaudavo į Mohavių dykumą tobulinti mėgėjiškų raketų. Jis buvo viena iš klubo įžymybių − gebėjo kurti veikiančią įrangą ir eksperimentuoti su kai kuriomis radikalesnėmis koncepcijomis, kurių nepripažindavo konservatyvūs bosai TRW.
Didžiausias jo pasiekimas – aštuoniasdešimties svarų (apie 36 kg) variklis, galintis sukurti trisdešimties tūkstančių svarų (apie 6 t) traukos jėgą. Tai buvo didžiausias mėgėjo sukonstruotas raketos skystojo kuro variklis. „Vis dar saugau jį savo garaže“, − prisipažino Muelleris.
2002 m. sausį Muelleris daug laiko praleisdavo Johno Garvey᾽aus dirbtuvėse − šis metė darbą aeronautikos bendrovėje „McDonnell Douglas“ ketindamas pats gamintis raketas.
Hantington Biče Garvey᾽us nuomojo šešiaviečio garažo dydžio pramonines patalpas. Dviem vyrams kuičiantis prie jau minėto aštuoniasdešimties svarų variklio Garvey᾽us užsiminė, kad netrukus čia gali užsukti Elonas Muskas.
Mėgėjiška aeronautika – siaura sritis, tad būtent Cantrellas rekomendavo Elonui apsilankyti Garvey᾽aus dirbtuvėse ir apžiūrėti Muellerio darbus. Muskas kartu su besilaukiančia Justine atvyko sekmadienį. Vilkėjo stilingą juodą odinį apsiaustą ir atrodė kaip gerai apmokamas samdomas žudikas.
Muelleris laikė ant peties aštuoniasdešimties svarų variklį, mėgindamas jį prisukti prie atraminės konstrukcijos, o Muskas apibėrė jį klausimais. „Domėjosi, kokia jo traukos jėga, – pasakojo Muelleris, – ar esu gaminęs didesnį. Atsakiau, kad taip, TWR esu gaminęs 650 tūkst. svarų (apie 300 t) traukos jėgos variklį ir žinau kiekvieną jo detalę.“
Vyras nuleido variklį ant grindų ir pabandė oriai atlaikyti Elono apklausą. „Kiek kainuotų tas didesnis variklis?“ – pasiteiravo Muskas. Muelleris atsakė, kad TRW jį pagamino maždaug už 12 milijonų. Tada tas atšovė: „Žinau, bet už kiek tu galėtum jį pagaminti?“
Pokalbis truko kelias valandas. Kitą savaitgalį Muelleris pasikvietė Eloną į namus pratęsti pokalbio. Muskas suprato sutikęs žmogų, išmanantį visas raketų gamybos subtilybes. Tada pristatė Muellerį kitiems kosmoso ekspertų apskritojo stalo nariams ir šie vyrui padarė nepaprastą įspūdį.
Muelleris yra atsisakęs Bealo ir kitų kylančių kosmoso magnatų darbo pasiūlymų, nes laikė jų idėjas beprotiškomis. Elonas, priešingai, jam atrodė žinantis, ką daro, po kiekvieno susitikimo atsijojantis skeptikus ir formuojantis šviesaus proto atsidavusių inžinierių komandą.
