Tačiau šiandien vyriškumas vienu metu įgauna labai skirtingas formas. XXI a. iš kitų laikotarpių išsiskiria tuo, jog tikriausiai pirmą kartą pasaulio istorijoje neturime vieno vyriško vyro etalono.
Šiandien vyrišku galime laikyti jausmų nerodantį kostiumu vilkintį verslininką, liauno sudėjimo informatiką su akinukais, prieš kameras verkiantį aktorių ar net barzdotą hipsterį. Būtent apie tai jau 1984 m. kalbėjo žinoma rašytoja Jean Shinoda Bolen, savo teoriją apie skirtingus vyro archetipus išdėsčiusi knygoje „Kiekvienas vyras – dievas“.
Prieš daugiau nei dvidešimt metų, remiantis mitinių graikų dievų įvaizdžiais, knygoje aprašyti pavyzdžiai, visuomenės stereotipai ir kiekvieno vyro asmeninis santykis su vyriškumo sąvoka aktualūs ir šiandien. Leidyklai „Alma littera“ išleidus šią knygą, vyriškumo tema kalbamės su žurnalistu, rašytoju bei etiketo žinovu Giedriumi Drukteiniu, rašoma pranešime spaudai.
XXI a. vyras tampa „žmogumi“?
Tikriausiai kiekvienas vyras bent kartą savo vaikystėje yra girdėjęs frazę „tikri vyrai neverkia“ arba „skundžiasi tik bailiai“, o visų galimų konfliktų sprendimu jiems akivaizdžiai būdavo peršamas smurtas – emocinis arba fizinis. Mūsų visuomenėje, ypač sovietiniu laikotarpiu, vyrai ne tik negalėdavo skųstis, bet ir jausdavo gėdą rodydami jausmus, emocijas ar kitą bent menkiausią jautrumo požymį. Dar daugiau – valgio gaminimas, vaikų priežiūra, sodininkystė buvo laikomi išskirtinai moteriškais darbais. Tiesa, nedaug nuo šių stereotipų skyrėsi ir vyriškumo samprata už Atlanto, o tai privedė ne tik prie nelaimingų santuokų, bet ir šaltų tėvo ir vaikų santykių dažnoje šeimoje.
Tuo metu, pasak G. Drukteinio, jam vyriškumas asocijuojasi su laikysena, savitvarda, o manieros yra vienas iš svarbiausių veiksnių, kuriančių vyriško vyro paveikslą. Tačiau, jo teigimu, vyriškumo samprata pastaruoju metu tikrai keičiasi ir neaišku, ar kada bus sugrįžta prie senojo suvokimo.
„Vyras tampa „žmogumi“. Kitaip tariant, vyras tampa būtybe, kuriai galima bijoti, verkti, pabėgti, neiti tarnauti į kariuomenę ar išvis nebedirbti. Tikru vyru yra laikomas tas, kuris nebelaiko savęs vyru, o tiesiog dariniu, kuris turi teisę nebesirūpinti, ta
iau, kuriuo irgi reikia rūpintis. Pavyzdžiui, vyrai Afrikoje patys prasimaitinti kažkodėl nebegali, todėl juos reikia maitinti kitiems“, – teigia G. Drukteinis.
Vyrams keliami lūkesčiai – neįgyvendinami
Paklaustas, kas, jo nuomone, nulemia vyriškumą, G. Drukteinis sako, jog tai priklauso nuo to, ką būtent laikysime vyriškumu – vyro požiūrį į pasaulį, jo elgesį ar gebėjimą ir norą atlikti vadinamus vyriškus darbus.
„Jei vyriškumą laikysime pasaulėžiūra, tai jį labiausiai nulemia mokykla ir gatvė. Jei vyriškumą laikysime manieromis, tai jas nulemia šeima. Jei vyriškumą suprasime kaip prievoles atlikti vyriškus darbus, tai labiausiai nulemia santykiai su tėvu. Jei tokių nebuvo ir nėra, o greičiausiai pas daugelį nėra, tuomet – kitų aplinkos vyrų elgesys“, – savo nuomonę dėsto rašytojas ir žurnalistas.
Pasak jo, nors šiandien vyro įvaizdis šiek tiek ir keičiasi, jam keliami visuomenės lūkesčiai išlieka tokie pat aukšti. Vyras turi būti gražus, jaunas, protingas ir būtinai – turtingas. Kitaip tariant, turi pasiekti tai, kas yra neįmanoma.
„Todėl vyrai ir sportuoja, bando atsisodinti ar dažo plaukus, meta savo žmonas, su kuriomis
pragyveno trisdešimt metų, veda jaunikles, pradeda nešioti ryškius drabužius, darosi tatuiruotes, veriasi auskarus, vartoja jaunatvišką žargoną. Kažkodėl jiems atrodo, kad visa tai padės įveikti tą iššūkį – senstantį kūną ir jaunatviškumo dvasią. Visiems atrodo, kad gyvensime amžinai ir visiems norisi išlikti jaunais“, – teigia G. Drukteinis.
Vyriškumo paslaptys – ne kalbose, o senovinėse knygose
Apie moterų savęs pažinimą, tobulėjimą yra kalbama labai daug. Tai iš dalies lemia moterų prigimtis. Moterys nuo seno kartu augindavo vaikus, rinkdavo grybus, uogas, dalindavosi patirtimi, o vyrai daugiau laiko praleisdavo atsiskyrę medžioklėje. G. Drukteinio nuomone, atsakymas, kaip atrasti savyje dalelę vyriškumo, tikrai neslypi kalbose ar seminaruose. Jo teigimu, vyriškumo temos vengiama ne be reikalo.
„Apie vyriškumą kalbėti ir nereikia. O kam? Kalbos tik įvaro kompleksus, jei neatitinki standartų, nuobodulį, kai suvoki, kad nieko nereikia keisti, nes ir taip esi šaunuolis. O kartais net depresiją, nes nebeaišku, vardan ko gyventi“, – kalba jis.
Pasak G. Drukteinio, paslaptys, kaip save atrasti ir pažinti, tiek moterims, tiek vyrams jau seniai yra atskleistos. Tiesiog reikia žinoti, kur jų ieškoti. O tiems, kurie jaučiasi per daug vyriški skaityti knygas ar ieškoti atsakymų į šiuos klausimus, pasak žurnalisto, padėti ir nereikia.
„Viskas jau seniai išsakyta ir nusakyta. Tereikia senovines knygas paskaityti ir pasidarys aišku, kas esi ir kas tas vyriškumas. Niekas šiais laikais tų knygų nebeskaito? Jei esi niekas, tai ir neskaityk“, – pokalbį pabaigia žurnalistas ir rašytojas G. Drukteinis.
