Keturi pilki ir vienas tamsiai rudas, beveik juodas gyvūnas ramiai rupšnoja žolę didžiuliame elektriniu piemeniu aptvertame plote ir iš toli net neatrodo labai egzotiškai. Tad prie lietuviško peizažo tinka kuo puikiausiai, ne veltui pagrindiniai asiliukų pirkėjai yra kaimo turizmo sodybų savininkai.
Asiliukus galima įdarbinti ūkyje, tačiau prie to tektų pratinti nuo mažens, nes jie labai bijo metalinių padargų keliamo garso.
Dėl meilumo ir įdomumo
Tuose kraštuose, kur asilai yra dažni ir nuolat ūkyje naudojami gyvūnai, jie vertinami dėl to, kad būdami visai nedideli gali nešioti stambius krovinius. Svarbu, kad šių svoris nebūtų didesnis už paties gyvūno.
Tausojant, nededant didesnio nei du trečdaliai gyvūno svorio krovinio, nešulį asiliukas kantriai neš nors ir siauriausiu kalnų takeliu, paprastai keliauja apie 7 km greičiu. Kalnai jiems patogūs, nes juose puikiai nusišlifuoja kanopos, kurias ant minkštos žemės gyvenantiems asiliukams reikia tvarkyti du kartus per metus.
Mūsų krašte šie gyvūnai lepinami – paprastai jų dideliais nešuliais nevargina, prie ūkio padargų neriša ir ant nugaros nesiropščia. Dažniau asiliukai puošia kokį renginį, sodybą ar traukia nedidelį vežimaitį ir džiugina vaikus. Neatsispiria šio gyvūno žavesiui ir suaugusieji. Kartą įsigiję beveik niekuomet nebeatsisako, o praradę ieško vėl. Taip atsitiko ir Laiconų sodyboje, įsikūrusioje vienkiemyje.
„Tikriausiai iš durnumo“, – paslaptingai šypsosi Erikas Laiconas, paklaustas, kodėl įsigijo pirmąjį asiliuką. Vertėtų žinoti, kad šiam žmogui gyvenime reikia nepaprastumų ir keistumų. Jis pats yra žinomas speleologas, turi sukaupęs didžiausią Lietuvoje šios srities biblioteką ir kuo nors kartą susidomėjęs laiko tam negaili.
Asilai ir jų auginimas, kadaise pakliuvę akiratin, tapo štai tokiu mielu rezultatu.
Išties šiems gyvūnams mūsų klimatas visai netinka. Šalčio jie nebijo, bet drėgmė ir šlapdriba itin kenkia. Kartais ir visai neaišku, kodėl krinta. Tačiau supratus, ko reikia ir sukūrus gyvenimo sąlygas, šiuo gyvūnu galima džiaugtis ilgai.
Asilai, įvairių šaltinių duomenimis, gyvena 20–40 metų ir net ilgiau, o kiek gali išgyventi mūsų klimato sąlygomis, pasakyti dar sunku, nes privatūs asmenys šiuo metu tėra registravę kelias dešimtis šių gyvūnų.
Kergti galima jau dvejų metų pateles, nors geriau palaukti iki trejų. Tuomet jų vaisingas amžius gali trukti net iki 25 metų, o patinėliai geba giminę pratęsti net iki 35 metų. Asilės būna vaikinga apie metus, nors dažniausiai 11 mėnesių. E. Laiconui neteko girdėti, kad būtų atsivesti du asiliukai, nors jis lankėsi ne vienoje jų fermoje, įskaitant ir bene didžiausią Europoje, įsikūrusią Kroatijoje.
E. Laiconienė iki šiol pamena pirmąjį asiliuką, sukėlusį sodyboje didžiulį triukšmą. Atvežtas vakare, naktį, kai aplink tvyrojo visiška tyla ir visi jau miegojo, „uždainavo“ savo įspūdingu, iki 4 km sklindančiu balsu. Tuomet baisiai išsigando sodyboje laikyti povai ir irgi sukėlė triukšmą. Prabudusiems namiškiams pasirodė, kad sodyboje kaži kas antgamtiško įvyko.
Kas girdėjo asilo balsą, tikriausiai niekada jo nebepamirš. Tačiau per kelias viešnagės sodyboje valandas mes to bliovimo taip ir neišgirdome. E. Laiconas sako, kad buvo asilų, kurie pasilabindavo kasryt, kiti – pasipiktinę, kad sugrįžęs iš savo kelionių per ilgai prie jų neprieina. Tačiau dabartinis asilų būrelis, jo nuomone, gana abejingai vertina jo buvimą sodyboje, tad galima sakyti, kad asilas asilui nelygu, kiekvienas turi savo charakterį ir santykį su konkrečiu žmogumi. Nors visi be išimties nemėgsta šunų ir jų šeimos gyvūnų.
„Kartą mūsų svečiai atsivežė šunėką, tas, įlindęs į aptvarą ir atsistojęs tiesiai prieš asilus, ant jų nepaliaujamai amsėjo. Asilai kantriai laukė, kol juos paliks ramybėje. Kai nesulaukė, vienas tiesiog apmindžiojo vargšą šunėką, kuris atsigavo tik ilgokai pagulėjęs. Atsikėlęs be jokio garso išskuodė iš aptvaro. Su mūsų šunimis jie žaidžia – bėgioja“, – pasakoja Erikas.
Laiconų kolekcijoje ne tik gyvi, bet ir įvairiausi žaisliniai asiliukai. Daugelio lietuvių pirmoji pažintis su asiliuku yra prasidėjusi nuo iš gabalėlių sudėlioto žaisliuko, kurio pagrindą paspaudus gyvūnėlis susmunka, o atleidus vėl pašoka ant kojų.
E. Laiconienė sako, kad visai maži asiliukai yra labai panašūs į tą žaisliuką, nes kojos ilgos, ausys didelės, o kūnelis dar trumpas, tik paskui ilgėja. Tik ne taip paprasta tvarte naktį atsiradusį mažylį apžiūrėti, patelės jį slepia kaip išmanydamos, o nuo svetimų gintų labai rimtai: eisi iš priekio – kąs, iš nugaros – spirs.
Erikas sako, kad nelabai norisi ilgai užsibūti už bet kurio asilo nugaros, nors ir smalsu patikrinti, ar literatūroje rašoma tiesa apie tai, kad jis geba matyti visas keturias savo kojas.
Įspūdžiai iš aptvaro
Drauge su E. Laiconu lendame tarp elektrinio piemens laidų, kurių čia trys eilės.
„Prie mūsų atskuba Rikio meilužė Fifa, kuriai greit bus ketveri, o ten toliau – Tuna, žmona, jai jau aštuoneri. Pačiam Rikiui apie 10, jį pirkome Lietuvoje, bet kilęs iš Vokietijos. Mažesnis pilkas asiliukas Pikis gimė pernai balandį, o mažiausioji Feira – šių metų gegužę. Tipiška lietuviška šeima“, – juokiasi E. Laiconas.
Išties asilų bandoje, jei būtų didelė, vienas patinėlis puikiai sugyventų net su dvidešimčia patelių, nors ir šios turi didesnį nei kiti gyvuliai apetitą – domisi patinėliu net ir rujai pasibaigus, besilaukdamos palikuonio.
„Iš pradžių dar galvodavau, kad jos liko neapvaisintos, bet paskui paaiškėjo, kad asiliukas bus, o nusiteikimas išliko“, – juokiasi neįprastos, nors ir mažos bandos savininkas. Jeigu patelių yra mažai, o patinėliai du, konkurencija tokia nuožmi, kad nei viename aptvare, nei tvarte negalima jų laikyti. Patelės, jei prie jų kavalierius artinsis netinkamu metu, joms esant ne tos nuotaikos, nedvejodamos spirs jam tiesiai į dantis.
Galime spėlioti, kad šių gyvūnų hormonų sistema kitokia, nes yra žinoma, kad asilių pienas akivaizdžiai didina ir žmonių seksualinį apetitą, todėl toks paklausus. Bėda, jei sutuoktiniai nevienodai to pieno išgeria. Kleopatra, matyt, ne veltui keliaudama drauge gabendavosi net 500 asilių bandą ir turėjo įprotį maudytis jų pieno vonioje. Tą vonią pripildyti ne taip paprasta, nes viena asilė teduoda iki pusės litro pieno, o bent pusę reikia palikti asiliukui. Tad voniai ar vaistams telieka stiklinė.
Labai smalsu pamatyti asiliukus iš dar arčiau, o gal ir paglostyti pavyks. Asiliukai irgi smalsūs, o gal turi viltį, kad morkų atsinešėme, tad pamažu vis artėja, o kai visai įsidrąsina, kiša nosį prie fotoaparato objektyvo ir mėgina ragauti jo dėklą.
Kailiukas švelnus, nors glostau patį vyriausią Pikį. Jo beveik balta nosis dar švelnesnė, panaši į arkliuko. Tik ausų geriau neliesti, nemėgsta, todėl glostant galvą jas nuleidžia, nusuktas nugaron. Jei spręstume pagal kačių kūno kalbą, geriau būtų trauktis. Asilų gyvenime kitaip – protingi gyvūnai žino, kad žmonės neatsispiria norui pačiupinėti jų ausis, tad iš karto traukia jas tolyn. Plastikinių auskarų, kaip karvėms, laimė, į tas puikias ausis verti nereikia – asiliukai „čipuojami“ kaip šunys. Rudos akys neturi karviško romumo, žvelgia gana skvarbiai.
„Matot, ant nugaros visi pilki asiliukai turi tamsų kryžių. Net ir rudoji Fifa jį turi, tik neryškų. Jei to kryžiaus nėra, asiliukas netikras, net nežinia, koks mišrūnas“, – pakomentuoja šeimininkas.
Arklio pasas
Nors asiliukas ir kuo tikriausias, asilo paso jis negaus. Tai paaiškėjo, kai tokio dokumento prireikė parduodamam asiliukų jaunikliui. Mat pagal galiojančią tvarką naujo pavyzdžio arklio pasas išduodamas laukiniams ar prijaukintiems arkliams, taip pat ir zebrams, bei asilų veislės gyvūnams arba sukryžmintų šių veislių gyvūnų palikuonims.
„Kai atvažiavo pasiimti šio asiliuko, paaiškėjo ir jo užsispyrimas, ir kovingumas. Į specialią priekabą su iš lentelių sukaltu narvu jį tempėme ir stūmėme, morkomis viliojome. Jau, regis, įveikėme, susėdome dokumentų tvarkyti, girdžiu, beldžia viena koja, paskui dviem, trim, o kai pradėjo keturiomis, visas automobilis svyravo labiau nei nuo šarolė veislės mėsinio jautuko, kuriuos irgi auginame. Tapo aišku, kad reikia paskubėti, nes narvo tuojau neliks“, – pasakoja Edita.
Asilu vadinamas žmogus mūsų kultūroje dažniausiai nėra labai protingas, dažnai dar ir užsispyręs, o gal ir keistokas, palyginti su kitais. Tad atrodo, kad ir gyvūnas turėtų būti toks. O jis kaip tik labai protingas – nevykdo komandų, jei negauna jokios naudos ir neturi asmeninio motyvo.
„Susitarti ir motyvuoti visada galima, tereikia pasistengti, o priversti jį aklai paklusti yra išties sunku“, – sako Erikas.
„Šio gyvūno visos juslės labai aštrios. Jei kitų geresnė uoslė ar regėjimas, o gal klausa, tai šių – viskas puiku. O jau ausys sukiojasi į visas puses įspūdingai“, – šypsosi šeimininkas. Labai ilgos asilo ausys gali būti judinamos aplink ir nukreipiamos mažiausio garso kryptimi. Jos taip pat veikia kaip signalinė ir aušinimo sistema, mat asilai sutverti gyventi dykumose. Šalčio nebijo, nes kopia į aukštus kalnus, kur naktį šalta.
Akys išsidėsčiusios taip, kad asilas, pasilenkęs ėsti, vienu metu gali matyti visas keturias savo kojas. Jei asilas užuodžia naują, jam nežinomą kvapą, prašiepia lūpas ir įtraukia oro, suragaudamas ore esančias molekules, tad šiepiami dantys yra ne agresyvaus nusiteikimo ženklas.
Asilų ūgis matuojant plaštakomis nuo žemės iki gogo, būna nuo 8 iki 16 plaštakų. Pagal ūgį jie skirstomi į tris grupes: mažieji (iki 10 plaštakų), didieji (iki 13 plaštakų) ir veisliniai (iki 16). Sveria jie nuo 70 kg, o 10 plaštakų ūgio asilas – apie 150 kg. Laiconų ūkyje būtent tokie. Jų kainos jau ne vienus metus panašios – metų amžiaus patinėlis kainuoja apie 600 eurų, o patelė šimtu eurų daugiau.
„Bandžiau juos panaudoti žemės ūkyje – akėti. Pririšau akėčias, o kai trūktelėjo ir išgirdo susidaužiančio metalo garsą, baisiai išsigando ir puolė bėgti. Lakstė, kol visai pavargo. Kitą kartą akėčias stipriai įspaudžiau į žemę, o tik paskui asilą įkinkiau, tada geriau ėjo, bet žiūrėjo akis išplėtęs.
Nereiklūs gurmanai
Asilai ėda viską, net dygliuotus augalus, pavyzdžiui, kadagius ir erškėtrožes. Ypač mėgsta medžių žievę, šaknis, bulves, runkelius, obuolius, kriaušes, giles, vynuoges.
„Kai ganosi lauke, pirmiausia nuėda visa, kas jiems skaniausia – augalų varpas. Patekę į daržą, labai didelės žalos nepadarys, karvė pridaro daugiau. Asilai greičiau ten pasivolios. Jie ir pievoje taip daro, vaikščiodamas gali pamatyti nuplikusių plotų. Taip jie valosi kailį“, – dalijasi pastebėjimais Edita.
Kai vaikščiojome aptvare, matėme, kad asiliukai koja paausius kasosi ir vienas kitą liežuviu prausia. Kol yra žolės, jie ja ir maitinasi, tegaudami papildomai gyvuliams skirtos druskos. Žiemos pradžioje duoda šiaudų, o vėliau šienainio. Jokio papildomo maitinimo kombinuotaisiais pašarais ar miltais šiame ūkyje nepraktikuoja.
„Padedu šienainio ritinį ir ėda kiek nori. Jei šerčiau iš rankų, jie laikytų mane Dievu. Dabar šėrimo mano nuopelnu išvis nelaiko, o kad vandens atvežu į lauką, irgi nesureikšmina“, – juokiasi Erikas.
Asilui per ganiavos sezoną reikia iki 20 arų pievos. Šioje sodyboje ji aptverta elektriniu piemeniu, nors daug kur teigiama, kad jis asilams netinka, mat kailis apsaugo. Tačiau 3 eilių atitvėrimas visiškai pasiteisino. Gal todėl, kad vienas iš asilų, dar būdamas mažas ir mėginęs užtvarą įveikti, apsidegino ausį ir paskui jos galiukas nudžiūvo, o dabar atrodo tarsi būtų nukąstas.
Asilai ligoms atsparūs, tačiau būtina saugoti nuo drėgmės. Ilgai gali būti be vandens ir maisto, o kol šaltis nekrenta iki 10 laipsnių, reikia laikyti po stogu. Net žiemą asilus į lauką galima leisti nuolat, bet patartina girdyti šiltu vandeniu. Patogu, kai jie patys gali bet kada išeiti laukan.
Tvarto sezonu asilui pakanka tonos šieno pašarui ir tonos šiaudų kraikui. Per dieną asilas vidutiniškai suėda apie 8 kg šieno ar šiaudų. Prastai išdžiovintas šienas gali sukelti kvėpavimo takų alergiją, todėl tinka tik kokybiški šiaudai. Išties asilai nemėgsta siloso, šienainio ir ankštinių žolių mišinių, grūdų. Galima šerti nebent traiškytomis avižomis. Duona sukelia odos uždegimą, todėl geriau neduoti arba tik baltą. Daržovių duoti galima kasdien, bet nedaug. Visai negalima šerti burokėliais, saldumynais.
Asiliukai labai tvarkingi. Nei tvarte, nei ganykloje neteršia bet kur, pasirenka vietą ir visi ja naudojasi. Ką čia ir bepridursi.
