Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą prekyboje pasirodė pirmieji kukurūzų spragėsiai „Jolly Time“, bet juos buvo draudžiama valgyti labai prabangiuose kino teatruose – nuolatinis čepsėjimas ir popierinių maišelių šlamenimas būtų blaškęs dėmesį ir trukdęs stebėti nebylųjį kiną.
Tačiau, išpopuliarėjus garsiniams filmams, kino teatrų savininkai nusprendė perimti iki tol tik gatvėse klestėjusį kukurūzų spraginimo verslą ir ėmė šį skanėstą pardavinėti prieš kiekvieną kino seansą. Kukurūzų spragėsius kino gerbėjai labai mėgsta Šiaurės Amerikoje ir Europoje.
Tačiau, jei nueitumėte į kino teatrą Izraelyje, jums tektų lukštenti saulėgrąžas. O štai Egipte, žiūrint filmus, vaišinamasi falafeliais (avinžirnių arba pupų aliejuje keptais rutuliukais) ir sūriu, užteptu ant pitos. Nigerijos kino teatrų lankytojai mėgsta nedidelius pyragėlius su žemės riešutais ir aitriosiomis paprikomis. Tačiau atsigerti kokakolos galėsite visur.
***
Didysis XIX a. prancūzų kompozitorius Hectoras Berliozas nemokėjo groti pianinu. Garsiosios „Fantastinės simfonijos“ autoriui ši spraga meno aukštumų siekti netrukdė, bet kartą likimas muzikos genijui iškrėtė piktą pokštą.
Vėluodamas į būsimo koncerto Paryžiaus filharmonijoje repeticiją, kurioje turėjo diriguoti savo kūrinius, H. Berliozas per išsiblaškymą pamiršo pasiimti leidimą. Prie įėjimo durininkas buvo nesukalbamas: „Be tarnybinio leidimo į filharmoniją patekti draudžiama.“
„Bet aš esu pasaulinė garsenybė. Aš – Berliozas. Štai, žiūrėkite, prieš jus kabo mano būsimo koncerto afiša. Kokio čia dar reikia leidimo?“ – pratrūko didysis prancūzų romantikas, pirštu rodydamas į afišą. Tačiau durininkas nesutriko: „Jeigu jūs jau tokia pasaulinė garsenybė, tai paskambinkite man ką nors fortepijonu.“
***
Europos muzikos istorijoje yra du Giacomo Puccini. Daugeliui puikiai žinomas 1926 m. žemiškąjį pasaulį palikęs kompozitorius, kritikų vadintas iškiliausiu itališkų operų kūrėju po Giuseppe Verdi, tai tas G. Puccini, kurio „Bohema“, „Toska“, „Madam Baterflai“, „Turandot“ iki šiol išlieka pasaulyje dažniausiai statomų operų sąraše.
Tačiau buvo ir kitas G. Puccini, dabarties muzikos istorikų vadinamas vyresniuoju. Tai – operų kūrėjo proproprosenelis, taip pat gimęs Toskanos mieste Lukoje, bet dar XVIII a. pradžioje. Nuo jo, vargonininko ir religinių kompozicijų autoriaus, prasidėjo net penkių kartų muzikų Puccini dinastijos istorija, šlovingai vainikuota operų kūrėjo.
Po to, kai XX a. pabaigoje pirmą kartą buvo surasti, rekonstruoti ir atlikti vyriausiojo Puccini kūriniai, ne vienas kritikas teigė: „G. Puccini senjoras tikrai vertas muzikos istorijoje atsistoti greta garsiojo proproprovaikaičio, veristinių operų autoriaus.“
***
XVII–XVIII a. Lietuvos lotyniškoje poezijoje, kurią daugiausia kūrė Vilniaus universiteto studentai ir profesoriai, Neris, arba Vilija, vadinama vandenų valdovu, upių karaliumi, vandeninguoju tėvu. Kodėl ne valdove, karaliene ar motina? Nes lotynų kalbos žodis „fluvius“ yra vyriškosios giminės, o Vilniaus lotyniška forma „Vilna“ – moteriškosios.
Miestą ir upę poetai vaizduoja kaip du neatsiejamus elementus – žemę ir vandenį. Jų tvirta jungtis lemia vilniečių gerovę, saugumą ir taiką. Verčiant į lietuvių kalbą, prasminiai akcentai pasikeičia. Vilnius nori nenori tampa vyriškuoju pradu, o Neris – moteriškuoju. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip kalba lemia mūsų pasaulio vaizdinį.
Parengta pagal LRT RADIJO eteryje skambėjusią medžiagą.
