– Esate labai užimta moteris, laiką dėl mūsų interviu derinome kone dvi savaites. Ar sunku viską suspėti, dažnai tenka kažko atsisakyti?
– Užimtumu tikrai nesiskundžiu, dirbu bent per tris darbus ir dar turiu nuolatines mamos, žmonos, šeimos moters pareigas namuose. Prioritetai kartais pasikeičia vieni su kitais, kaip ir visoms moterims, man tenka juos dėliotis ir aš kasdien einu į asmeninę savo kovą (juokiasi).
Žinoma, šeima yra pagrindinė vertybė, o visi darbai gali kisti, ypač dabar, kai gyvename tokiame įdomiame pasaulyje, kur nebūtinai turi dirbti pagal tą specialybę, kurią baigei. Jei esi kūrybingas, gali sau pats prisigalvoti įvairių darbų. Tam tereikia drąsos, laiko ir noro.
Manęs dažnai klausia, kaip aš viską suspėju ir kaip viską suderinu. Tačiau aš nepasakyčiau, kad man tai pavyksta labai gerai. Aš nesilaikau taisyklės, kad darbo negalima parsinešti į namus. Žinoma, stengiuosi, kad taip būtų nedažnai, nes svarbu pabūti ir su vaikais, su vyru, norisi kažkur išeiti ir su draugais. Kol kas laisvus pasilieku tik savaitgalius, nebent tuomet išpuola kokie nors darbo renginiai.
– Ar lengva suderinti visas skirtingas sritis: esate komunikacijos agentūros „Olive“ bendraturtė, įkūrėte žaislų vaikams parduotuvę „Children City Vilnius“, neseniai tapote žurnalo „Ikona“ rubrikos apie vaikus vyr. redaktore?
– Manęs kartais klausia – kaip tu gali taip keisti savo profilį. Aš jau seniai susieta su televizija, su komunikacija, su viešaisiais ryšiais. Pagrindinis mano darbas yra komunikacijos agentūra. Veikiame jau dešimt metų, išaugome iš renginių ir dabar mūsų veikla daug platesnė. Besilaukdama Jonytės įkūriau „Children City“, nes kaip jauna mama pajutau, kad vaikams Lietuvoje trūksta kitokios parduotuvės, tokios, kurioje būtų daugiau dėmesio, meilės ir įspūdžio, o ne vien tik prekių.
Su kolegomis iš komunikacijos agentūros nuolat siūlome idėjas įvairiausio pobūdžio verslams, tad burti komandą savo parduotuvei, kurti idėjas nebuvo sunku, veikiau jau malonu, nes tiksliai žinojau, ką ir kaip noriu padaryti, kokius žaislus savo svečiams pasiūlyti ir kokią žinutę ištransliuoti. Taip atsirado ir socialinė iniciatyva „8 minutė“, nes šiandien aš jau sunkiai įsivaizduoju veiklą be socialinės atsakomybės.
Iniciatyvą vykdome jau metus. Šioje iniciatyvoje dalyvavo jau daugiau kaip 1000 šeimų. Organizuojame įvairius renginius, kuriuose tėvams ir sau patiems kartojame, kad laikas su vaikais yra itin svarbus. Kažkas gal pasakys – tik pamanykit, idėja – daugiau kokybiško laiko su vaikais, tačiau nors ta idėja ir labai paprasta, ji labai reikalinga. Daug tėvų, ypač didžiuosiuose Lietuvos miestuose, gyvena tokiu pačiu ritmu, kaip aš, kaip mano vyras, mano aplinka. Tu pradedi nebejausti, kad vaikams iš tikrųjų labai trūksta mūsų dėmesio. Ir tą laiką kartais reikia pabandyti sukurti. Tam mes organizuojame įvairius renginius, ateina tėvai su vaikais ir mes kartu ką nors veikiame. Štai sekmadienį eisime į ekskursiją „Gatvės gyvos“, tai bus interaktyvi ekskursija vaikams po mūsų nuostabųjį Vilnių.
– Ar turite kokių nors savo šeimos tradicijų, kaip tą laiką su vaikais praleisti išties kokybiškai?
– Aš stengiuosi, kad visa mūsų šeima bent kartą per dieną susėstų prie bendro stalo ir mes kartu pavakarieniautume, papasakotume, kas geriausio ir blogiausio nutiko mūsų dienoje. Taip pat stengiuosi pradėti visus mokyti gaminti vakarienę kartu, tačiau kol kas sekasi sunkiai, vyras su sūnumi sako, kad man vienai gaminti yra ir greičiau, ir geriau (juokiasi).
Turime tradiciją sekmadienį pietauti tėvų namuose. Ten vyksta ir sekmadieninė futbolo lyga, nes ir Gabrielius (A. Grigaliūnienės sūnus – DELFI), ir jo pusbroliai žaidžia futbolą. Būna bendri sezoniniai darbai – obuolių rinkimas, lapų grėbimas sodyboje ir t.t.
Stengiuosi bent kartą per mėnesį ar du su vaikais nueiti į parodas. Aš pati taip augau, tad gyvenimo be tokio vizualinio meno pristatymo jau neįsivaizduoju. Kartais manęs paklausia – ką tie vaikai ten supranta, bet aš manau, kad meno ir nereikia suprasti, reikia jį tiesiog stebėti ir leisti jam mus veikti. Nuoširdžiai tikiu, kad tos parodos, paveikslai, teatras mano vaikams atmintyje paliks daug gero ir jie supras, kodėl ten ėjo, nors dabar kartais ir ne visada to nori (juokiasi).
Taip pat turime nuostabiąją mūsų Nidą – jos ypatingą grožį, gamtą, tam tikrus skanėstus kavinukėse, sportą ir jūrą. Ir taip kasmet – su visa šeima.
– Ar esate griežta mama, turinti nelaužomas savas taisykles?
– Kaip ir visi tėvai, mes nuolat tarpusavyje ir su savimi kovojame dėl įvairiausių vaikų auklėjimo niuansų. Manau, kad aš esu griežtesnė nei mano vyras. Apskritai man atrodo, kad Lietuvoje susiklostę taip, kad moterys šeimose visada griežtesnės nei vyrai. Gal tėčius lengviau apsukti aplink tuos žavingus mažus vaikų pirščiukus (juokiasi).
Tačiau aš visada įvairiais būdais – ir verbaliniais, ir neverbaliniais – stengiuosi vaikams parodyti, kad aš juos be galo myliu. Per dieną tai pakartoju kokį milijoną kartų.
Ir manau, kad tai, jog mūsų tėvų karta labai sunkiai rodo savo jausmus, yra didžiulė netektis. Taip istoriškai susiklostė, kad mes buvome užguiti, negalėjome puoselėti savo kultūros, tikėti tuo, kuo tikime, gražiai kalbėti – tai ir sąlygojo savų jausmų slėpimą. Iš savo šeimos įvairiausiais būdais stengiuosi tai išmušti.
– Ar jūs pati gebate rodyti savo jausmus, save laikote emocionaliu žmogumi?
– Tikriausiai esu pernelyg emocionali ir kartais dėl to sumoku nemažą kainą. Man labai dažnai prikaišiojama dėl tokio tarytum laisvo juoko, garsios kalbos ir kitų dalykų, juk lietuviai yra uždari, santūrūs žmonės. Tačiau man norisi to atvirumo ir ne tik tarpusavyje, šeimos rate, bet ir su draugais. Manau, kad turime mokytis būti atviri viskam – ir linksmose situacijose, ir skaudžiose, sugebėti išsakyti savo skaudulius ir džiugesius. Kartais tai padaryti iš tiesų nėra lengva.
Galbūt būdami atviresni tapsime atviri ir kitam, kitokiam. Galbūt tuomet neužgausime kitos tautybės žmonių, nebežeminsime homoseksualių žmonių, neįgaliųjų ir dar daug daug ko. Tapsime atviresni pasauliui, o tai yra labai svarbu, nes kitaip rizikuojame likti didelės agresorės valstybės užsisklendusiu ir jai pritariančiu kaimynu.
Esu jautrus žmogus, man patinka kalbėti apie gyvenimą, aš nebijau apsiverkti žiūrėdama filmus. Dabar būdami Barselonoje užėjome į A. Gaudi bažnyčią ir aš apsiverkiau iš grožio. Aš neslepiu savo emocijų ir man patinka būtent tokia iškrova. Kai kada nepasiseka, pavargsti darbe, neturi savo puikiosios auklės, nes ji staiga susilaužo ranką, ir tada visas namų ūkis krenta ant tavo pečių – išsikrauti būtina.
– Pamenu, skaičiau jūsų įrašą socialiniame tinkle, kuriame viešai pykote ant savo vyro dėl sugedusios skalbyklės. Ne kiekviena leistų sau taip išlieti jausmus.
– Mes visi turime buitį ir visi esame nuo jos pavargę. Man visada norisi visus buitinius santykius išsiaiškinti per humorą, nes tuomet viskas atrodo daug paprasčiau. Žinoma, tai padaryti daug lengviau, kai tau jau ne dvidešimt ir moki susikalbėti.
Kitas dalykas – tas sunkumas yra labai reliatyvus dalykas. Kai pagalvoji, juk tau sugedusi tik skalbyklė, visa kita yra gerai: visi sveiki, laimingi, vaikai mokosi mokykloje ir mokosi neblogai, turi stogą virš galvos ir duonos kasdieninės. O yra žmonių, kurie visiškai nebeturi sveikatos, gal kita moteris dirba po keliolika valandų ir tik spėja savo vaikus apklostyti prieš miegą.
– Atrodote savimi pasitikinti ir nekreipianti dėmesio į nereikšmingus dalykus. Ar jums svarbi kitų nuomonė apie jus?
– Man svarbi mano draugų ir šeimos nuomonė. Ir turbūt turėčiau pripažinti, kad aš dar tik stengiuosi, jog svetimų žmonių nuomonė man nebūtų svarbi. Jei į širdį imčiau visus komentarus ir kažkokias apkalbas, tai galėčiau išeiti iš proto, kaip ir kiekvienas kitas viešumoje daugiau ar mažiau matomas žmogus.
Kai buvau jauna, į viską reaguodavau labai skaudžiai, ir tiems žmonėms, kurie norėjo mane įskaudinti, pažeminti ar užgauti, tikrai pavykdavo. Pavyzdžiui, kai atsiduri televizijoje, esi kaip ant delno. Visi aptarinėja kiekvieną tavo žodį, kiekvieną centimetrą, visa kita. Tačiau tokiems komentatoriams trūksta fantazijos, kad jie patys save įsivaizduotų tokioje vietoje.
Socialiniuose tinkluose mes labai drąsiai linkę visus įvertinti, pašiepti. Ir nors kartais artimų bičiulių rate tas traukimas per dantį būna itin taiklus, aš stengiuosi susilaikyti, nes mes nežinome to kito žmogaus vidaus. Ne veltui yra posakis, kad žodis gali įžeisti daug daugiau nei ginklas. Ta visuotinė vertinimų, aptarinėjimų, apkalbų banga man ne prie širdies. Aš pati labai save stabdau vertinant bet ką – žmogų, jo darbą, jo darbo kokybę. Stengiuosi, kad mano išsakyta nuomonė būtų konstruktyvi, o ne emocionali. Ar visuomet taip išeina? Stengiuosi.
Žinoma, su amžiumi tu užsiaugini tvirtą odą. Tačiau dėl to ne visada geriau – iš vienos pusės, ta stora oda tarytum atgraso ir atmeta kažkokius nemalonius dalykus, o iš kitos pusės, per ją tu nebepastebi jautrių dalykų, kuriuos turėtum pastebėti. Tam tikra prasme pasidarai abejingas, o abejingumas, mano nuomone, yra vienas iš baisiausių jausmų, kuriuos žmogus gali jausti.
– Socialiniame tinkle turite daug sekėjų, minėjote, kad sulaukiate žinučių iš nepažįstamų moterų. Ar jaučiate, kad darote stiprią įtaką?
– Moterys man parašo ir asmenines, ir viešas žinutes. Jei aš galiu jas pralinksminti ir kažkaip padėti, tai aš labai džiaugiuosi. Moterys labai dažnai pasidžiaugia dėl to mano atvirumo, tada parašo: po velnių, o aš galvojau, kad mano vienintelės skalbyklė yra sugedusi ir man vienai neįmanoma susikalbėti su vyru. Tas bendrystės su moterimis jausmas man yra svarbus.
Viešojoje erdvėje ir ne tik joje aš matau, kad mums daugiau reiktų vienas kitą palaikyti, daugiau drąsinti, o ne kritikuoti. Iš nuolat kritikuojamo ir mušamo vaiko genijus neišaugs. Ir ne tik genijus – normalus, laisvas, laimingas, harmoningas žmogus išaugs tik normalioje, laisvoje, atviroje, neniekinančioje bendruomenėje.
– Gal galėtumėte duoti patarimų moterims, atsidūrusioms ties skyrybų slenksčiu? Pati esate išgyvenusi tokį nelengvą tarpsnį, tačiau dabar džiaugiatės labai gražia ir laiminga šeima.
– Skyrybos yra didelė drama visiems šeimos nariams, suaugusiesiems tai yra vienas didžiausių pralaimėjimų, koks įvyksta gyvenime, o vaikams, mano nuomone, skyrybos sujudina visą pasaulį. Jūs mane labai sujaudinote, nes tai yra labai sudėtingas klausimas ir aš nenoriu duoti paviršutiniškų patarimų, kad reikia būti stiprioms ir pan.
Didžiausia klaida, kurią mes visi padarome – vieni daugiau, kiti mažiau – tai vienaip ar kitaip į tą nemalonų suaugusių žmonių veiksmų ir žodžių sūkurį įtraukiame vaikus. To nepadaryti labai sudėtinga, nes visi esame žmonės, turintys jausmų. Tik vieniems iš tokios situacijos ištrūkti pavyksta labai greitai, o kiti tai daro visą gyvenimą. Daugelio santykiai po skyrybų nėra lengvi ir nereikia visko piešti rožinėmis spalvomis.
Visų pirma, moterims linkėčiau neužsidaryti, kaip daugelis daro, nes jaučiasi, kaip mano viena bičiulė pasakė, išteptos ir paženklintos skyrybų. Moterims reikėtų atsiverti – ar psichologui, ar mamai, ar geriausiai draugei, bet, gink dieve, ne vaikams, nes jiems tokių dalykų girdėti negalima. Tėvų santykiai yra ne vaikų reikalas, nebent jie yra gražūs. Taigi reikia išsikalbėti ir išleisti visą pyktį, nerimą ir kitus baisius jausmus. Tuo metu aplanko visa jausmų paletė – nuo gailesčio sau iki noro nebebūti šiame pasaulyje. Tą reikia iš savęs išleisti ir to viena nepadarysi.
Antras dalykas – kaip jau ir minėjau – stengtis niekaip į šią situaciją nekišti vaikų, nes tai labai neteisinga visų atžvilgiu. Nesvarbu, kas kaltas, skyrybose nebūna kalta tik viena pusė, visuomet kalti abu žmonės.
Trečia, ką aš labai pastebiu aplink ir dėl to man asmeniškai yra rašiusi ne viena moteris, – visoms griežtai sakau, kad negalima modeliuoti savo gyvenimo vienatvėje. Lietuvos moterys linkusios save pasmerkti tokiai nepelnytai dramai, užsidėti sau ant galvos kryžių. Nesvarbu, kiek tau metų, tu turi teisę būti laimingas žmogus. Tokios kalbos, kad dabar gyvensiu dėl vaikų, kad jiems viską atiduosiu, manau, yra labai nenuoširdžios, nes tos moterys net pačios sau negali pripažinti, kad jos ir vėl norėtų būti laimingos, vėl atsitiesti, pamiršti, atleisti ir mylėti.
Žinoma, aš nesakau, kad jau kitą dieną reikia šokti į kitus santykius, bet tiesiog pasilikti galimybę. Šiandien man skauda, šiandien ištversiu, ištversiu ir kitą dieną, kai man skaudės dar labiau, gal penktą dieną atsiras ilgesys, kuris dar baisesnis jausmas negu pyktis, ir tą ilgesį reikia išgyventi. Galbūt kažkurią dieną vaikščiodama po parką, eidama į teatrą arba kur kitur aš pamatysiu kitą žmogų ir pradėsiu su juo nuoširdžiai kalbėt, galbūt su juo susitiksiu dar kartą, o vėliau galbūt aš su juo ir gyvensiu.
Linkiu Lietuvos moterims ir vyrams nemodeliuoti savo vienatvės, nes gyvenimas yra per trumpas ir jis yra tik vienas. Tad pasistenkime jį nugyventi ne idealiai, ne pagal normas, o pasiutusiai, jausmingai ir įdomiai.
