Lietuvoje studijuojantis britas Ben Lunn: noriu parvežti lietuvišką muziką į Angliją

Dažniausiai lietuviškuose naujienų portaluose randame istorijas apie sėkmingus (ir ne tik) lietuvius ir jų gyvenimą D. Britanijoje. Tačiau šį kartą - pokalbis su britų kompozitoriumi Ben Lunn – vyras jau antrus metus studijuoja ir gyvena Vilniuje.

Gimęs ir užaugęs Anglijoje, Ben Lunn šiuo metu studijuoja magistrą Lietuvos muzikos ir meno akademijoje bei prisideda prie žymiausių lietuviškų festivalių organizavimo.

Interviu – apie kūrybinius planus, lietuviškąją kultūrą ir gyvenimą Lietuvos sostinėje Vilniuje.

- Papasakokite šiek tiek apie save – iš kokio Anglijos miesto esate kilęs, kodėl magistro studijoms pasirinkote būtent Lietuvą?

- Esu kilęs iš Sanderlando miesto, kai man buvo 9-eri, su šeima persikėlėme į Pietryčių Angliją. Ten aš pradėjau domėtis muzika, o galiausiai bakalauro studijoms persikrausčiau gyventi į Kardifą, mokiausi Karališkajame Velso muzikos ir dramos koledže (angl. The Royal Welsh College of Music and Drama).

Studijų metu man teko garbė susipažinti su daugeliu puikių kompozitorių iš Baltijos valstybių, įskaitant Arvo Part, Peteris Vasks, Helena Tulve ir Justė Janulytė.

Teko dalyvauti tokiuose festivaliuose kaip Sounds New Festival ir Vale of Glamorgan, abiejuose dėmesys buvo skiriamas ir lietuviškai muzikai. Tai tik didino mano susidomėjimą šia šalimi ir galiausiai aš susipažinau ir su puikiais Lietuvos muzikantais – Martynu Levickiu, Dalia Dedinskaitė ir Gleb Pysniak.

Kadangi žavėjausi Batijos šalių muzika ir dirbau su daugybe lietuvių, studijuoti magistrą Lietuvos muzikos ir meno akademijoje man pasirodė puikus sprendimas. Tai leido gilinti žinias apie lietuvišką muziką, be viso to, nusprendžiau ir baigiamąjį darbą rašyti apie Lietuvos kompozitorius, pasirodo, šią temą galėsiu plėtoti ir rašant disertaciją.

- Jūsų magistro darbo tema – Lietuvos kompozitoriai. Kas paskatino būtent tuo susidomėti? Ką manote apie lietuvių kultūrą?

- Jau nekalbant apie mano meilę muzikai, noras baigiamąjį darbą rašyti būtent tokia tema kilo ir todėl, kad apie Lietuvos muziką ir kultūrą niekada nebuvo kalbama klasikinėse institucijose visoje Vakarų Europoje. O tai yra neteisinga – lietuviška muzika kupina originalumo ir įvairovės. Manau, kad mano magistro darbas – tai galimybė kalbančius angliškai supažindinti su lietuviška muzika, pradedant Čiurlioniu ir baigiant šiuolaikiniais jaunaisiais kompozitoriais, tokiais kaip Justė Janulytė, Marius Baranauskas ir Justina Repeckaitė.

Pažvelgus istoriškai, net ir sovietmečiu, Lietuvos kompozitoriai buvo neįtikėtinai originalūs ir išsiskyrė iš kitų Europos kūrėjų. Mano magistro darbo tikslas – įrodyti, kad lietuviška muzika turi tikrai gilesnes šaknis, nei gali atrodyti.

Lietuviška kultūra tarytum mane užbūrė. Be galo žaviuosi liaudies muzika – sutartinėmis – tokių kūrinių neišgirsi niekur kitur Europoje. Be viso to, šios šalies kultūroje matau didelį potencialą - šiuo metu joje vyksta nuolatinis kitimo procesas, o pozityvūs darbai ją gali paversti puikiu kultūriniu centru.

- Kuriate kompozicijas akordeonistui Martynui Levickiui ir kitiems solistams bei ansambliams. Taip pat esate dalyvavęs daugelyje D. Britanijos bei Lietuvos festivalių, įskaitant ir Šv. Kristoforo festivalį. Iš kur semiatės įkvėpimo?

- Žaviuosi Budizmu ir 20-ojo amžiaus filosofais, pavyzdžiui, Georges Bataille. Sektini pavyzdžiai man yra ir kompozitoriai Horatiu Radulescu bei Jonathan Harvey – abu jie stipriai paveikė mano kūrybinį darbą.

Šv. Kristoforo festivalio organizavimas buvo tikrai įdomus projektas. Martynas Levickis man pavedė sukurti kūrinį, kuris būtų artimas lietuvių liaudies muzikai ir pabrėžtų, kokią įtaką lietuvių liaudies dainos turėjo kompozitoriaus Igorio Stravinskio kūriniui „Šventasis pavasaris“. (Pastarajame kūrinyje panaudota daugybė lietuvių liaudies melodijų - red. past.) Tai buvo didelis kūrinys keturiems akordeonistams, styginių kvartetui, mušamiesiems ir solistui. Jo premjera įvyko 2014 metais Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniuje. Išgirsti kūrinį galite ČIA.

- Šią vasarą organizavote 7 dienų festivalį Armėnijoje. Papasakokite daugiau apie jį.

- „Hearing Art Seeing Sound“ festivalis – tai mano ir dar dviejų kūrybingų muzikantų Vahan Sarkissian (Armėnija) ir Assel Abilseitova (Kazachstanas) pastangomis įgyvendintas projektas. Festivalis suvedė armėnų šiuolaikinius menininkus su kompozitoriais iš viso pasaulio, įskaitant Justiną Repeckaitę, Elischa Kaminer (Vokietija) ir Maja Palser (Velsas). To rezultatas – įstabūs kūriniai, kurių premjera įvyko Armėnijos sostinėje Jerevane.

Aš daugiausiai buvau užsiėmęs festivalio organizavimu, kompozitorių paskirstymu, jų komandų kūrimu.

- Kokių ateities planų jau turite?

- Ateities planai kol kas dar nėra labai aiškūs, tačiau yra keletas jau numatytų projektų. Tai – premjera lapkritį Zalcburge, Austrijoje, kartu su lietuvių šiuolaikinės muzikos ansambliu „Synaesthesis“. Taip pat šiuo metu dirbu ir ties dideliu kūrinių ciklu orchestrui, kuris pasirodys 2017 metais.

Jei viskas puikiai seksis, noriu parvežti lietuvišką muziką į Angliją.

- Tai jau antri jūsų studijų metai Lietuvoje. Ką per šį laikotarpį sužinojote apie mūsų šalį? Teko girdėti, kad šiek tiek šnekate lietuviškai, be to, ir paskaitas klausote lietuviškai. Ar sunku išmokti lietuvių kalbą?

- Lietuvių kalbos mokymasis man buvo tikras „krikštas ugnimi“. Norėjau išmokti tiek, kad galėčiau patogiai gyventi sostinėje. Greitai supratau, kad turiu ir paskaitas klausyti lietuviškai, o tai stipriai patobulino mano kalbos įgūdžius. Dabar aš jau lietuviškai suprantu gana neblogai, tik kalbu dar kaip mažas vaikas.

Kalbant apie Lietuvą apskritai, tiesiog mėgaujuosi ją atrasdamas. Vilnius, Kaunas, Druskininkai ir Klaipėda – puikūs miestai, jau neminint ir mažesnių miestelių bei kaimelių. Oras čia tiesiog nuostabus. Kai tik sugrįžtu atgal į Lietuvą, jaučiuosi laimingas.

Vilnius – puikus miestas. Mėgstu jį aprodyti savo draugams ir šeimai, kai šie atvažiuoja manęs aplankyti. Labiausiai šiame mieste man patinka klestintis kultūrinis gyvenimas, tačiau be maniakiškų grūsčių ir triukšmo, kaip kad Londone.

Druskininkai taip pat man labai patiko. Nėra nieko nuostabesnio, kaip atrasti gražų miestą, pasislėptą miške.

- Ar ragavote tradicinių lietuviškų patiekalų?

- Lietuviškas maistas – tikras malonumas. Cepelinai – geriausias dalykas. Norėčiau, kad ir likę pasaulio gyventojai atrastų šį paslėptą brangakmenį. Taip pat mėgstu girą, pamenu, kai man mano draugė Justina Repeckaitė sakė: „Jei atvykai į Lietuvą, privalai paragauti šio gėrimo“. Pabandžiau ir „užsikabinau“.

- Vyrauja stereotipas, kad lietuviai yra uždari ir drovūs žmonės. Ar sutinkate su tuo? Ar persikrausčius į Vilnių lengvai radote draugų?

- Manau, kad tas stereotipas yra visiška nesąmonė. Galiu suprasti, kodėl užsieniečiai taip mano, tačiau jų mintys yra nepagrįstos. Lietuviai yra vieni šilčiausių ir draugiškiausių žmonių, kokius man teko kada sutikti. Labai nustebau pamatęs, kaip žmonės čia bendrauja. Anglijoje trumpi mandagūs pokalbiai yra labiau pareiga, nepaisant tavo nuomonės apie tą žmogų. Lietuvoje bendravimas yra labiau praktinis – jei tu pažįsti kažką, tai kalbiesi su juo, jei ne – tai ir nesišneki.

- Jūsų nuomone, kuo skiriasi britai nuo lietuvių?

- Praktiškai tarp dviejų tautų yra labai mažai skirtumų. Visi mes puoselėjame tas pačias viltis, troškimus, kalba pakeičia tik mažus niuansus, kaip žmonės siekia savo tikslų, o skirtumai, galima sakyti, neegzistuoja. Savotiškai gyvenimas Šeškinėje man primena vaikystę Sanderlande. Daug betono, ne patys patraukliausi vaizdai, tačiau žmonės yra laimingi.

Dalykai, kurie skiria Šeškinę nuo Sanderlando, yra kalba, daugybė augančių grybų aplink, na ir dar tai, kad žmonėms čia visiškai neįdomus futbolas.

Norėdami daugiau sužinoti apie Ben Lunn, apsilankykite jo internetiniame puslapyje.