Šimtą ir daugiau metų skaičiuojančios šalies įmonės galėtų atskleisti ne tik savo išgyvenimo receptą, bet ir pasidalinti įdomiausiais savo istorijos faktais bei patirtimi.
Pradėjo šalies popieriaus pramonę
Viena seniausių Lietuvoje AB „Grigeo Grigiškės“ gyvuoja jau beveik 200 metų, o jos pradžia siejama su Lietuvos popieriaus pramonės pradžia. „Mūsų įmonė įkurta 1823 m., o fabrikas savo metus skaičiuoja nuo 1923 m. Jį įkūrė mechanikas Grigorijus Kurecas, nuo jo vardo ir kilo pavadinimas – Grigiškės. Tuo metu ten nieko nebuvo, pirmasis fabrikėlis – Kučkuriškių manufaktūra stovėjo Naujojoje Vilnioje“, – apie popieriaus fabriko atsiradimą pasakoja įmonės generalinis direktorius Gintautas Pangonis.
Jis apgailestauja, kad fabriko teritorijoje likę tik du senieji pastatai, kuriuose dabar įrengtos administracijos patalpos, daugiau nieko nelikę. Technologijos keitėsi, pastatų reikėjo didesnių ir didesnių, tad jie buvo perstatomi.
„Jei teko važiuoti pro Grigiškes, tikriausiai matėte aukštą sieną. Anksčiau toje vietoje buvo akvedukas, kuriuo tekėjo vanduo. Sovietiniais laikais per vidurį akvedukas buvo išsprogdintas, o po juo buvo sustatyti garažai. Savo teritorijoje mes juos išvalėme, tačiau kitur to padaryti negalime, nes jie yra privatūs, o juk ši vieta tokia unikali, akvedukas pripažintas technikos paminklu“, – istoriją prisimena G. Pangonis.
Pradžioje fabriko įranga toli gražu nepriminė dabartinių mechanizmų – veikė rankinės mašinos, tad produkcijos būdavo pagaminama nepalyginamai mažiau. „Įsivaizduoju, kad tiek popieriaus, kiek tais laikais būdavo pagaminama per metus, dabar mes pagaminame per valandą ar pusvalandį. Pavyzdžiui, iš dabartinės higieninio popieriaus mašinos popierius išlekia 1800 m/min., arba 108 km/h, greičiu. Anais laikais apie tokius dalykus tikriausiai niekas nė nesvajojo“, – lygina įmonės direktorius.
G. Pangonis pasakoja, kad anksčiau popierius buvo vienas iš prabangos dalykų, o iki fabriko įkūrimo jis būdavo atvežamas iš kitų šalių. „Tuomet, be abejo, higieninio popieriaus niekas negamino ir nenaudojo. Gamindavo tik rašomąjį popierių, kuris būdavo naudojamas valstybės kanceliarijoje, turtingesni žmonės galėjo jo nusipirkti laiškams, dokumentams rašyti ir t.t. Kartono dėžių taip pat niekas nenaudojo, nes tai būtų buvę neįsivaizduojamai brangu“, – kalba jis.
Higieninį popierių Grigiškių fabrike pradėta gaminti 1965 m., vėliau pradėtos gaminti kartoninės dėžės, kiti gaminiai. „Žinoma, tas popierius nebuvo toks, koks dabar. Pradžioje popierius nebuvo gaminamas vien iš celiuliozės ir medienos, gamybai buvo naudojami ir skudurai“, – sako G. Pangonis.
Jo teigimu, daugelyje sričių popierių būtų sunku pakeisti kažkuo kitu, be to, tai yra vienas ekologiškiausių produktų – pavyzdžiui, daug kartono gamykla pagamina iš makulatūros.
Įmonės direktorius džiaugiasi, kad šimtametė patirtis suteikia privalumų, ypač bendraujant su užsienio klientais. „Kai pasakome, kad popierių gaminame nuo 1823 m., į mus pradeda žiūrėti visai kitaip, su didesniu pasitikėjimu“, – atskleidžia G. Pangonis.
Rėmė ir turtuoliai, ir valstybė
Bendrovės „Stumbras“ istorija siekia XIX a. pab.–XX a. pradžią. Kaip pasakoja įmonės Korporatyvinių reikalų grupės vadovė Vaida Budrienė, stipriųjų alkoholinių gėrimų gamyklai teko nemažai išbandymų – ji pergyveno carinės Rusijos valdymą, du pasaulinius karus, tarpukario Lietuvos chaosą, Trečiojo reicho siaubus ir sovietinės valdžios brutalizmą.
Sklido kalbos, kad pusę didelės pinigų sumos gamyklos statybai paklojo pats Rusijos imperatorius. Statyba buvo baigta 1906 m. pab. ir tai buvo viena iš moderniausių tuomečių degtinės bendrovių visoje Rusijos imperijoje.
Įdomu tai, kad iš pradžių visą Kauno gubernijoje įkurtos gamyklos degtinės gamybą ir pardavimą valstybė buvo perėmusi į savo rankas – taip buvo siekiama padidinti carinės imperijos iždą ir pagerinti parduodamo produkto kokybę.
Kaip pasakoja V. Budrienė, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Kauną užėmus vokiečiams, jie gamyklą beveik sugriovė, o pagrindiniame gamyklos korpuse buvo įsirengę pirtį. Po karo gamykloje buvo laikomas Lietuvos valstybės spiritinis rezervas, kitose dviejose cisternose Kauno miesto elektros stotis laikė naftą (žibalą), o viename iš pastatų veikė net makaronų fabrikas.
Dar vėliau, V. Budrienės teigimu, įmonė sulaukė milžiniškų to meto turtuolių investicijų, ir gamykla vėl tapo vienu moderniausių degtindarių visame regione.
Šioje įmonėje nuo 1969 m. dirbanti Aldona Volkienė linksmai prisimena, kaip prieš kelis dešimtmečius Sočyje vykusioje degustacijoje savos gamyklos gaminį sugebėjo atskirti net iš 400 pavyzdžių. O Baltarusijoje vienoje degustacijoje du kartus pateiktą tą pačią degtinę ji vienintelė iš visų komisijos narių įvertino vienodu balu.
Anot A. Volkienės, nuo sovietmečio įmonėje daug kas pasikeitė – gamyklos įranga tapo modernesnė, atsirado naujų skonių gėrimų, tačiau nebuvo pamiršti ir senieji. Dar daugiau – siekiant išsaugoti autentiškas lietuviškų gėrimų receptūras, daugelis gėrimų buvo net ir atkurti. Taip daugiau nei prieš 50 metų vėl atsirado dar senų senovėje lietuvių gamintos trauktinės.
Geriausias draugas nelaimėje
Šiauliuose esanti „Valerijono“ vaistinė yra seniausia išlikusi Šiaulių miesto vaistinė, kurią 1870 metais įsteigė provizorius Nurokas. Vaistinė iki šiol stovi tame pačiame Vilniaus gatvėje esančiame pastate, pažymėtame numeriu 173.
Anot vaistinės vedėjos Almyros Girdenienės, informacijos apie pačią pradžią išliko nedaug, tačiau vaistinė buvo mažytė, per karą nesudegė ir iki šiol yra unikali. „Išlikusios senos sienos, arkos. Šiuo metu kaip tik vykdoma rūsio rekonstrukcija, po jos bus atkurta dalis senovinio pastato. Vaistinė per visus metus labai keitėsi, dabar ji išsidėsčiusi per 3 buvusius pastatus“, – pasakoja A. Girdenienė.
Ne vienam miesto svečiui šypseną keliantis vaistinės pavadinimas buvo iliustruotas ir atitinkamu piešiniu ant pastato antrojo aukšto balkono – čia buvo ištapytas buteliukas su lašančiu lašu ant cukraus gabalėlio, o šalia puikavosi užrašas: „Draugą pažinsi nelaimėje. Valerijonas – geriausias draugas nelaimėje“. Tuomet ant vaistinės stogo įsikūrė ir šiauliečiams gerai pažįstami metaliniai katinai.
Kaip pasakoja vaistinės vedėja, pirmosiose vaistinėse nebūdavo tiek daug gatavų vaistų: „Atsiveždavo medžiagas ir iš jų, iš įvairių tinktūrų gamindavo vaistus. Taip buvo turbūt iki 1940 m., gamyba buvo didelė, vyko karas, po kurio trūko vaistų ir daug kas buvo gaminama rankomis. Gamybos patalpa buvo didžiulė, prie stalo sėdėdavo du vaistininkų padėjėjai, kurie gamindavo vaistus, šalia sėdėdavo fasuotojas, kuris miltelius fasuodavo. Ir taip kasdien.“
A. Girdenienės teigimu, anksčiau vaistų gamybai buvo skiriamas didesnis dėmesys, nes nebuvo pakankamai fabrikinės gamybos vaistų. „Dabar jų yra, bet individualus vaistas, pagamintas vaistininko rankomis ir skirtas tik tam žmogui, į kurį įdėta ir vaistininko energija, ir gydytojo išmintis, grįžta – ligoniai užsisako senų formų vaistų: kvaterio mikstūros ir pan.“, – teigia ji.
Tešlą duonai minkydavo kojomis
Dar 1882 m. įkurta „Vilniaus duona“ iš pradžių buvo karinė garo jėgos pagrindu veikianti kepykla. Ji buvo didžiausia iš visų XIX a. pab. lietuviškose gubernijose veikusių kepyklų.
Įmonės rinkodaros vadovo Artūro Kokoškino duomenimis, karinės duonos kepyklos produkcija buvo skirta Rusijos imperijos kariuomenei aprūpinti. „Statistinių duomenų daug neišliko, nes jie, kaip kariuomenei priklausančios įmonės, nebūdavo viešai skelbiami. Tačiau žinome, kad kepykloje daugiausia buvo kepama ruginė duona“, – teigia jis.
Įdomu tai, kad Rusijos imperijos ekonominės krizės metu kepykla buvo įpareigota savo produkciją sumažintomis kainomis tiekti labiausiai nuskurdusiems miestiečiams ir Vilniaus priemiesčio gyventojams.
Prieš daugiau nei 40 metų kepykloje savo karjerą pradėjęs Izidorius Šiaulys, iš pradžių kepykloje dirbęs kroviku, vėliau operatoriumi miltų sandėlyje, vyriausiuoju kepyklos mechaniku ir net techninės priežiūros vadovu, sako, kad iki 1947 m. daugelis darbų kepykloje buvo atliekami rankomis.
„Pats įdomiausias veiksmas būdavo duonos minkymas. Kai kareiviams reikėdavo tiekti duoną, manau, kad jau buvo atsiradę automatiniai duonos minkytuvai, nes tai itin sudėtingas darbas. Nežinau, kiek tai tiesa, tačiau man pasakojo, kad tešlą minkydavo ir kojomis. Minėjo, kad jauni vyrukai tais laikais, apie 1930 m., eidavo pasižiūrėti į tešlą minkančių moterų kojas“, – linksmai pasakoja I. Šiaulys.
Vėliau įdiegta mechanizacija lėmė, kad kepyklos pajėgumai padidėjo dvigubai. Taip prasidėjo pramoninis duonos gamybos laikotarpis. O 1961 m., kai Vilnių pasiekė dujotiekis, kepyklose akmens anglimi kūrenamos krosnys pertvarkytos į dujomis kūrenamas krosnis.
Anot A. Kokoškino, seniausių, iš XIX a. pab. receptūrų nebeišliko, tačiau kepykla didžiuojasi, kad iki šiol gamina duonas, kurių receptai, sukurti XX a. viduryje, iki šiol nepakitę.
