Moterys iš Rusijos, Nyderlandų, Austrijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Senegalo, Prancūzijos ir Brazilijos bando susikalbėti ir pasakoja viena kitai savo mirties istorijas, kas iš tiesų yra jų gyvenimo istorijos. „Oneiron“ yra intelektuali analizė to, ką reiškia būti moterimi šiuolaikiniame pasaulyje. 2015 metais autorės romanas buvo įvertintas pačiu aukščiausiu ir svarbiausiu Suomijos literatūriniu apdovanojimu Finlandia Prize.
*********************
Publikuojame leidyklos „Versus Aureus“ išleisto Lauros Lindstedt romano „Oneiron“ ištrauką.
*********************
Įsivaizduok, kad esi pusaklė. Minus vienuolika dioptrijų. Įsivaizduok tamsią optikos salono patalpą, kurioje tikrinama rega. Tu sėdi ant patogios odinės kėdės ir bijai, kad gali visam laikui prarasti regėjimą. Senus savo akinius atsargiai pasidėjai ant stalo. Plastikiniai rėmeliai, prieš dešimtmetį buvę elektrinės mėlynos spalvos, jau nusilaupę. Vieną kojelę sutvirtinai lipnia juosta ir nuspalvinai mėlynu flomasteriu. Metų metus verčiau rinkaisi prastai matyti, nei tikrintis regą.
Mintį apie optiką vydavai šalin taip, kaip kiti žmonės vengdavo eiti pas dantistą. Pažįsti ir tokių. Jiems smirda iš burnos, jie patys tą žino ir todėl visada kalba šiek tiek murmėdami, nunarinę galvas. Jie atsitraukia per žingsnį, kai kas nors prieina pernelyg arti. O tu visąlaik vengei tikrintis regėjimą. Metai po metų elgiesi vis keisčiau, esi labiau išsiblaškiusi – tai tavo pasiteisinimas.
Kai horizonte pasirodo kažkas panašaus į žmogų, iš karto nudelbi akis į gatvę – dėl viso pikto. Draugai įsitraukia į tą žaidimą, jie sako: „Tai ir vėl padebesiais skrajoji? A-ūū, ar kas nors yra namie?“ Jie mojuoja ranka tau prieš pat nosį, tarsi valytų sniegą nuo automobilio stiklo. Nusijuoki ir papasakoji, kas tave slegia šįkart. Meluoji, žinoma. Bent jau truputį.
Išgalvotų detalių pažeri daugiau, nei reikia. Nenori prisiminti, kad tikrovė nėra migla, nuolatinė prietema ir vaikščiojimas apgraibomis, tikrovė – tai klaiki ryškuma. Nenori pripažinti, kad visi tave regi, bet tu nematai – nei dabar, nei galbūt niekada daugiau. Tave kausto siaubas. Bijai, kad pasaulyje baigsis stiprūs lęšiai, storastikliai akiniai, minusai. Kad nuo šiol jie siūlys baltą lazdelę, paragins įsigyti vedlį šunį, kalbančias svarstykles voniai, lipdukus kompiuterio klaviatūros mygtukams…
Tačiau dabar negalvok apie visa tai. Susikaupk ir įsivaizduok tamsią optikos salono patalpą, jos gale baltą lentą ant apšviestos baltos sienos. Lenta – viena tų senoviškų, kokių dabar jau nebebūna. Joje pavaizduotos E raidės, pasuktos į visas keturias puses. Raidės, kurių dabar nesugebi įžiūrėti.
Okulistas ima dėti lęšius į prietaisą, įtaisytą tau ant nosies. Minus vienuolika dioptrijų, pro akinius matai taip, kaip matai: miglotai, pakenčiamai, taip, kad vos vos išsiverti. Iš visų E raidžių aiškiai išskiri tik viršutinę eilutę – problemų sukelia jau kitos eilės paskutinis ženklas. Širdis daužosi iš siaubo, bet tegul daužosi. Sutelk mintis ties šia trumpa akimirka, šiuo momentu – būtent jį privalai išmokti įsivaizduoti. Okulistą, tikslinantį tavo regėjimą, paeiliui po vieną lęšį.
Pažvelk į mažulytes, skruzdės didumo raidytes lentos apačioje. Viskas stoja į vietas tada, kai liaujiesi bijoti ir leidi laikui slinkti lėčiau. Daugiau nebereikia lęšių, išsiilgtas aiškumas pasiektas: maži padarėliai ėmė judėti. Jie raitosi, trūkčioja ir velkasi it juodas siūlgalys ant pernelyg švarių grindų. Kaip vaikystėje. Pameni? Pakibusi ant kėdės ranktūrio nė nekrustelėdama spoksodavai į siūlgalį, kraujas sutekėdavo į galvą, nuo spaudimo akys lipdavo lauk. Tada juoda gyvatė imdavo šokti. Jos ritmas būdavo ypatingas, savo figūras ji kartodavo neklysdama. Tai buvo akių kerai, tinklainės kerai.
Dabar sėdi patogioje, gramzdinamai minkštoje kėdėje, kurioje galiausiai pasidarai besvore. Filmas tuojau prasidės, dar prieš imant suktis juostai ekraną užlieja šviesa. Tačiau šįkart tai ne vien šviesa, nes į projektoriaus filmo kanalą pateko šiukšlelių.
Spragsinčių, ventiliatoriaus gūsiuose besisupančių pūkų. Suskaičiuoji juos, kad prastumtum laiką. Iš viso šeši. Plaukeliai nuo prietaiso savininko krumplių? Nuo jo rankų? Bet negalvok dabar apie vyrus. Nenustok žiūrėti į ryškų baltą ekraną ir šešis pūkelius ant jo. Supdamiesi jie pakankamai priartėjo, kad patikėtum: visi lig vieno – moterys. Ir tai nebėra tik peršviečiami pūkai, išskyrus vieną per vidurį, – ji siaubingai liesa. Ji žengia kiek pirmiau kitų, ji traukia paskui save visą būrį kaip kokia skrendančių gervių vedlė.
Milžiniškas kaštoninių garbanų debesis kresčioja, lengvai žengiant oru – siūbuojančiais žingsneliais ant visiško nieko. Jai iš paskos žengia penkios moterys: dvi kairėje, trys dešinėje. Jos brenda per orą kaip bristų per vandenį – truputį nerangiai, išskyrus vieną: ši atrodo taip, tarsi šoktų.
Moteris lengva atskirti vieną nuo kitos. Kairėje siūbuoja milžiniškos krūtys, niekaip nesutelpančios į purpurinio raudonumo teniso marškinėlius, nors prasegtos plevėsuoja keturios sagutės iš penkių. Krūtys – tvirtai sudėtos mulatės, kurios veide šią akimirką nėra nieko, visiškai jokios išraiškos. Šalia mulatės tapena pilvūzė: šviesiaplaukė moteris juodais marškinėliais ir turkio spalvos kelnėmis – nėščia. Nuo jos dvelkia gerove ir klestėjimu: jokios raukšlelės, jokios dėmelės ir Visų Aukščiausia Kokybė.
Liesos garbanės dešinėje pūkščia apkūni, makiažu veidą išsiterliojusi moteriškė, apsisiautusi kelius siekiančiais sabalo kailiniais. Ant vienos kojos ji buvo užsimovusi raudoną vilnonę kojinę, ant kitos – masyvų batą iki kelių. Šalia jos šokio žingsneliu straksi aukšta, vario rusvumo gražuolė geltona suknele ir didžiuliais afro plaukais. Pačiame krašte dešinėje, kiek atsiskyrusi nuo kitų, tipena susitraukusi plikagalvė šlykščiai žaliais ligoninės drabužiais – apverktiniausia būtybė, kokią galima įsivaizduoti.
Šešios moterys artinasi prie tavęs baltoje tuštumoje. Krūpteli, lyg būtum nubudusi iš sapno, apsidairai aplinkui, žvilgteli į šonus, viršun ir apačion. Nematai nieko, už ko užkliūtų žvilgsnis, nieko nėra, išskyrus tą neįprastą draugiją, plevenančią artyn.
Tau ima svaigti galva. Jauti, kaip užgula ausis, kaip galvoje ima spengti. Nešalta, nekaršta. Krenti ant nugaros kaip į pusnį.
Užsimerki ir lauki, kol pabusi kur nors kitur. Kine? Prieš pat „Soliario“ pabaigą? Kai kamerai kylant aukštyn paaiškėja, kad Kriso Kelvino grįžimas namo tebuvo sapnas, sala žemės paviršiuje, bekraštės jūros vidury. Kai paskutinį kadrą lydinti nerimo muzika vis stiprėja ir ima skverbtis į krečiamą it drugio, įšalusį po miego kūną. Staiga muzika nutrūksta ir nepakeliamoje tyloje lieki spoksoti į baltą ekraną, į juodas raides: КОНЕЦ ФИЛЬМА. Nieko negirdi, išskyrus savo širdį, vis dar tvinksinčią muzikos ritmu. Ar manai, kad ir šįkart taip pabusi?
Girdi sujudimą ir negali susilaikyti nepravėrusi akių. Priešais tave bruzda ne filmo žiūrovai, skubantys iš salės, o moterys: tos šešios būtybės, atsiradusios iš niekur. Jos atsiklaupė ant kelių, apsupo tave iš visų pusių.
Staiga vedlė, toji liesa kaip skeletas, ima tau nuo kojų traukti batus. Ji perplėšia tavo velvetines kelnes, apatines kelnaites, sulenkia tau kojas per kelius ir išskečia jas. Dvi moterys tvirtai laiko tavo kulkšnis, dvi įsikimba į riešus. Apverktinoji plikė pasideda tavo galvą sau ant kelių ir švelniai glosto tau plaukus.
Liesoji moteris įkiša galvą tau į tarpukojį, o tu elgiesi taip, kaip tokioje situacijoje ir turėtum elgtis. Vėl užsimerki. Pasiduodi. Leidi veiksmams įvykti, nes nieko kito negali. Jauti, kaip tavyje ima raustis vėsus ir švelnus liežuvio galiukas. Jis ieško ir randa tavo jautriausią vietą. Tau nenutiks nieko blogo. Skeletė atrodo išmananti, kaip patenkinti moterį. Ji ima čiulpti varputę, siurbti po galvute besislepiantį mažytį atsikišimą. Glans clitoridis.
Arba, kaip tau patinka: karingosios karalienės Kleitės liežuvėlis, skaisčiai raudonas džiaugsmo kyšulėlis, meilės mygtukas, iš laimės giedantis mylimasis, degte degantis nelabojo spenelis… Ji ima jį veržliai laižyti, tvirtai, bet kartu lengvai, ryžtingai, kaitaliodama ritmą, tarpais kiek spustelėdama, tarpais – vos prisiliesdama.
Pasiduodi. Nieko kito nenori.
Kaip galima galvoti apie pasitenkinimą? Apie jį neįmanoma galvoti. Verčiau galvok apie šviesą. Ryškią, akių vokus veriančią šviesą. Tampi oranžinės ugnies dalimi, saulės vėjo dalimi, plazmos pliūpsnių ir pulsuojančių saulės vainiko skylių dalimi. Tavyje glūdi visatos šerdis, paslaptingas generatorius, tas tobulai suderintas dieviškasis mazgas, aštuonių tūkstančių nervinių galūnių minų laukas, išleidžiantis gijas iki pat stuburo smegenų ir centrinės nervų sistemos, iki pat saulės, iki visatos pradžios.
Kūnas įsitempia, sustandėja. Jis ruošiasi bangai, kuri ima kauptis giliai viduje. Vilnį formuoja maži, trapūs, neritmingai išplintantys ratilai, į visas puses siunčiantys ribulius. Pasiekę kojų ir rankų pirštų galiukus jie apsisuka, pakeičia kryptį, ima lietis atgal vis garsiau dundėdami, susitraukia į vieną švininį tašką, visa ko centrą, ir ten nusėda: ratilas, antras, trečias. Ketvirtas. Kiekvienas vis sunkesnis už buvusį prieš tai, kiekvienas nusėda vis giliau. Penktas.
Toji sankaupa, ji – kone skausminga, greitai nebetilps, kūnas tuoj nebegalės jų išlaikyti savyje. Šeštas. Tada užlieja septintas ratilas. Šis nugrimzta taip giliai, kad tavęs nė nebepaliečia. Jis prasiskverbia ten, iš kur nebėra kaip grįžti. Tavo kūnas tai žino. Įsitempę raumenys palengva atsipalaiduoja. Tu pažįsti šį neatšaukiamumo jausmą – būtent tą, dėl kurio malonumas sukelia priklausomybę. Sekundė iki orgazmo. Septintasis ratilas, paskui jį atvilnija visi kiti ir po vieną išlekia lauk iš savo slėptuvės – atsiveria, plečiasi ir galiausiai sprogsta pilvo apačioje.
Moterys tave paleido. Jos įdėmiai spokso į perkreiptą tavo veidą, galvą plikos moters glėby, burną, iš kurios išsiveržia šauksmas, kylanti aimana. Mirksti šaltai karštame prakaite, guli išrietusi nugarą. Tavo akys vis dar užmerktos – ir gerai, nes kai atsimerksi, niekas nebebus kaip anksčiau. Patikėk manimi.
Aplinkui visos kalba įsikarščiavusios, sakinio gale pakeldamos toną. Klausimai keturiomis kalbomis. Gal pavyks įsiklausyti bent į vieną iš jų, gal pavyks kažką suprasti. Kto vy? Otkuda vy? Jos taip tikėjosi, kad tavo veide pasirodys džiaugsminga atpažinimo išraiška, palaimintas palengvėjimas po šio sukrėtimo, šio trikdančio pasitenkinimo išgirdus gimtąją kalbą. De onde você vem? Quem é você? Jos taip troško, kad šitame būryje atrastum savo tautietę, savo seserį, draugę, artimą sielą… Qui êtes-vous? D’où venez-vous? Kad tik pagaliau prašnektum ir papasakotum viską, ką žinai. Kas tu, iš kur tu? Nes būtent tą jos nori žinoti: iš kur tu, o visų labiausiai – kaip čia patekai? Kodėl dabar ir tu esi čia?
Atmerki akis. Liesoji moteris kiek gunktelėjusi sėdi tau tarp kojų ir kaulėtais pirštais iš burnos rankioja plaukelius. Mažas juodas garbanėles, kurias nusivalo į tavo kelius kaip į kokią servetėlę prabangiame restorane. Juodos garbanos? Pažvelgi į savo rankas. Tai – jaunos merginos rankos. Nagai apvalaini, trumpai nukarpyti, kas antras nulakuotas juodai, kiti – baltai.
Žiūri į savo sulenktas kojas. Jos švelnesnės, ir daug, daug liaunesnės ir šviesesnės. Pro odą persišviečia mėlynos kraujagyslės – tokia išblyškusi tapai. Pajudini kairę koją. Ji lengvai pakyla. Koja tokia lengva ir lanksti, kad be vargo galėtum iškelti ją virš galvos. Taip, turi miklias jaunos merginos kojas. Vėl nuleidi ją šalia kitos, praveri burną, bet negali nė šnipštelėti.
Good morning, Sleeping Beauty, – kiek prikimusi pasisveikina liesoji moteris, – where do you come from? Jos balsas stiprus, netikėtai žemas tokiam gležnam kūnui. Abi rankas ji nuleidžia tau ant kelių, truputį praskėčia kojas, ištempia kaklą. Tonas pakyla, balsas sušvelnėja, tampa vos pastebimai draugiškesnis, kone smalsus. Who are you?
Išlemeni vienintelį žodį. Vardą. Ištari jį verksmingu, spigiu mergaitės balsu – tokiu, kaip kalba pasiklydęs vaikas, kai malonus nepažįstamas suaugusysis priklaupia šalia, bando padėti, nori eiti kartu ieškoti minioje prapuolusios mamos.
Sakai: Ul-ri-kė.
Vardą išskiemenuoji verksmingai ir primygtinai, tarsi kažko reikalautum ir prašytum vienu metu, kone maldaudama. Šnirpščiodama pasakai, kas esi.
Esi Ulrikė, septyniolikos metų.
Nežinai, iš kur čia atsiradai, bet tavo namai yra Austrijoje. Zalcburge.
