1. Pagarbos atidavimas neišlipus iš automobilio
JAV įprasta mėgautis greitomis paslaugomis – greituoju maistu, greitu apsipirkimu kavinėse arba parduotuvėse net neišlipus iš automobilio. Greita ir patogu, pritaikyta prie šiuolaikinio gyvenimo tempo. Tą patį galima pasakyti ir apie naujai teikiamas laidotuvių paslaugas.
Amerikiečiai turi galimybę atsisveikinimą su mirusiuoju surengti į tunelį panašioje patalpoje. Šalia pravažiavimo pastatomas karstas su mirusiuoju, kad jį galėtų matyti artimieji ir atsisveikintų tiesiog pravažiuodami automobiliu net iš jo neišlipdami. Ten paprastai būna pastatytas ir staliukas su knyga, kurioje galima palikti įrašą, kad aplankėte velionį. Tokias neįprastas laidotuves itin mėgsta labai užimti, nuolat skubantys žmonės.
2. Laidotuvės internetu
Gyvename globalizuotame pasaulyje, kur nieko nebestebina kelionės po visą pasaulį arba gyvenimas svečiose šalyje. Tad dažnai tenka susidurti, kad kitoje šalyje gyvenantis giminaitis netikėtai pakviečia į vestuves arba dar blogiau – numiršta... Tokių dalykų nesuplanuosi, o pagarbą velioniui būtina atiduoti, juolab jei tai artimas žmogus.
Laiko stoka, brangūs lėktuvo bilietai – tai tik keletą priežasčių, kodėl sudėtinga susiruošti į kelionę. Amerikiečiai tai puikiai supranta, todėl sukūrė dar vieną naujovę – laidotuves internetu.
Nesvarbu, kur būtų pašarvotas giminaitis, reikia tik, kad toje patalpoje būtų kamera ir internetas – galėsite sudalyvauti velionio išlydėtuvėse virtualiai. Šiais laikais tokios laidotuvės vis labiau populiarėja – jei negali nuvykti tiesiogiai atiduoti pagarbos mirusiajam, bent jau yra galimybė išlydėti velionį stebint per kompiuterio monitorių.
3. Po laidotuvių – į dangų
Kai kurie iškart po savo laidotuvių keliauja į dangų ir daro tai su didžiuliu trenksmu. Ne, čia kalbame ne apie patekimą į rojų ar atsidūrimą prie dangaus vartų. Velionis turi galimybę pasiekti debesis tiesiog išlėkdamas į orą fejerverku!
Kai kurios užsienio kompanijos siūlo po kremavimo mirusiojo pelenus suberti į fejerverko užpildą, kad artimieji velionį galėtų paleisti į dangų tiesiogine šio žodžio prasme. Pagrindinė šių laidotuvių idėja – jeigu žmogus nugyveno įdomų arba audringą gyvenimą, tai ir jo laidotuvės gali būti tokios.
4. Makabriškos tradicijos
Greičiausiai nenorėtumėte sudalyvauti Fidžio salos tradicinėse laidotuvėse, nes ten mirus žmogui buvo nužudomi ir artimiausi jo giminaičiai. Dažniausiai jie buvo pasmaugiami. Tokios makabriškos tradicijos gyvavo iki šiuolaikinių laikų, o atsirado dėl to, kad vietos gyventojai tikėjo, jog taip velioniui atiduodama pagarba – suteikiama galimybė ir po mirties būti su mylimais žmonėmis.
Vietos gyventojai manė, kad artimieji visada turi būti šalia, nesvarbu, ar šiame, ar pomirtiniame gyvenime. Tolimesni giminaičiai arba draugai galėjo išvengti iškeliavimo anapilin, tačiau mirus vyrui jo žmona būdavo išsiunčiama kartu su juo. Našlę aukojo tam, kad Dievas nesunaikintų mirusiojo sielos, į dangų atkeliavusios be žmonos.
5. Ore kabantis karstas
Išgirdę žodį „karstas“, dažniausiai jį įsivaizduojame giliai po žeme, kur jis ir užkasamas per laidotuves. Tačiau taip nutinka ne visur. Kai kuriuose Filipinų ir Kinijos regionuose tikima, jog po mirties žmogus turi atsidurti kuo arčiau dangaus, kad jo sielai būtų lengviau ten nukeliauti.
Todėl karstai su mirusiojo palaikais kabinami ant aukštų uolų, kad būtų kuo arčiau galutinio sielos kelionės tikslo. Taigi šiuose regionuose galima pamatyti aukštas uolas, kurių viršūnes dengia vienas po kitu sukabinti karstai. Paprastai kabinami tos pačios giminės narių karstai.
6. Po mirties – į deimantą
Kai kurie žmonės tiki pomirtine reinkarnacija, kiti tuo abejoja. Vis dėlto patikėti šia galimybe teks visiems, nes dabar tai įmanoma. Tiesa, čia kalbama ne apie sielos atgimimą kitame gyvenime, o apie velionio pavirtimą... deimantu! Žmogaus organizmas sudarytas anglies pagrindu, todėl jį sudeginus galima pagaminti įvairių dalykų.
Vienas jų – deimantas. Mirusiojo pelenų kaitinimas aukštoje temperatūroje ir spaudimas dideliu slėgiu paverčia jį spindinčiu brangakmeniu. Tokia paslauga kainuoja apie 25 000 JAV dolerių, bet kokia garbė po mirties virsti deimantu, kuris galės būti perduodamas iš kartos į kartą...
7. Artimųjų valgymas
Amazonės miškuose gyvenanti viena gentis iki 1960 m. mirusįjį tiesiog suvalgydavo. Kanibalizmas jiems atrodė kur kas humaniškesnis būdas išlydėti velionį į anapusinį pasaulį negu tiesiog užkasti po žeme ir leisti jo palaikams supūti. Šios genties nariai tikėjo, kad suvalgę artimąjį perims jo gyvenimišką patirtį. Tikėta, kad taip išlydėjus mirusįjį jo siela visada pasilieka kartu su jį valgiusiais žmonėmis.
8. Į plačiąsias kosmoso erdves
Ar kada nors svajojate aplankyti Mėnulį arba paskraidyti tarp žvaigždžių? Jeigu nepavyko to padaryti esant gyvam, galima atsigriebti po mirties. Viena naujausių tradicijų – velionio pelenus išskraidinti į kosmosą. Sudeginti palaikai supilami į specialią talpyklą, pritvirtinami prie į kosmosą skrendančios raketos ir vėliau tiesiog išbarstomi.
Tiesa, galbūt kada nors tie pelenai vis tiek sugrįš į Žemę, tad jei norite amžinai likti kosmoso platybėse, galite rinktis pomirtinę kelionę į Mėnulį. Tuomet mirusiojo pelenai į Žemės palydovą skraidinami per ekspediciją ir ten išbarstomi.
Įdomūs faktai
* Kartais žmogus palaidojamas gyvas ir, negalėdamas ištrūkti iš karsto, paprasčiausiai miršta. Norint to išvengti, buvo išrastas specialus karstas, kuriame įmontuotas pagalbos mygtukas. Pabudęs „mirusysis“ gali jį paspausti, ir iš kapo pasigirs signalas, liudijantis, kad žmogus yra gyvas.
* Iki XX a. kai kuriose Europos šalyse laidotuvėms buvo samdomi profesionalūs gedėtojai. Jų pareiga buvo sukurti tinkamą aplinką – graudžiai apverkti mirusįjį, atsisveikinti su juo gražiais žodžiais ir pan.
* Laidotuves mirusiesiems rengia ne tik žmonės. Drambliai ir beždžionės mirusiojo palaikus taip pat „palaidoja“ – užberia lapais ir šakomis.
* Kai kuriose Tibeto vietovėse mirusiojo palaikai sukapojami į gabalus ir atiduodami grifams sulesti. Tikima, kad šie sparnuočiai neša mirusiojo sielą į dangų.
* Vis dar praktikuojamas mirusiojo palaikų išmetimas į vandenyną. Tam taikomi griežti reikalavimai – kūnas turi būti išmestas ne arčiau negu trys jūrmilės nuo kranto ir ne mažesniame nei 600 pėdų gylyje.
