Tarp autorių – ir kauniečių pavardės
Ar kada susimąstėte, kokie valgiai puošė didikų stalus, ką valgė vienuoliai, Lietuvos Respublikos prezidentai ir kiti žymūs žmonės? Visi atsakymai – šioje knygoje. Jeigu nesate nusiteikę skaityti, tada tektų susisodinti nemažą knygos autorių kolektyvą (21 savo srities profesionalą) prie stalo ir įtempus ausis klausytis.
Sužinojus, kad tarp autorių slepiasi ir kauniečių pavardės, puolėme jų ieškoti. Maironio lietuvių literatūros direktorė Aldona Ruseckaitė ir Istorinės LR Prezidentūros Kaune istorikė Justina Minelgaitė maloniai sutiko pasidalyti mintimis.
Maironio stalas
„Poetas buvo garsus žmogus, dažnai vaikščiodavo į svečius, tačiau pobūvius rengdavo ir savo namuose. Kai rinkdavosi mažesnė bičiulių draugija, vaišintis sėsdavo puošnioje raudonojoje svetainėje. Kai vykdavo dideli pokyliai, visi burdavosi didžiojoje, dailininko Tado Daugirdo dekoruotoje svetainėje“, – rašoma A. Ruseckaitės straipsnyje, esančiame knygoje „Prie stalo visa Lietuva“.
Pasiteiravus, ar Maironis gamindavosi valgį, istorikė teigia: „Dažnai Maironiui maistą gamindavo sesuo Marcelė su tarnaite. Maironio gimimo diena – spalio 21-oji, vardo diena – spalio 20-oji – Jono Kantiečio diena. Į poeto rūmus švęsti gimtadienį-vardadienį susirinkdavo beveik visas Kauno ir Lietuvos elitas, kartais iki 70 asmenų. Tarp jų buvo ir Respublikos Prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija, ministrai, diplomatai, kunigai ir kt.“
Knygoje minimas ir Maironio sesers koziris – ypatingas gėrimas. „Kaip legenda liko garsusis paslaptingasis sesers Marcelės, visą laiką gyvenančios pas savo brolį, krupnikas (kiti vadino midumi). Svečiai šį gėrimą prisiminė kaip ypatingą: saldų, bet stiprų. Deja, moteris nepaliko jo recepto ir niekas iki šiol nežino, kaip jį gamino“, – rašo A.Ruseckaitė.
Nebuvo išrankus
Maironio rengiami pobūviai nebuvo dažni. Pietus poetas visada valgydavo seminarijos valgykloje, kurioje profesūrai ruošdavo maistą atskirai nuo klierikų.
„Kartais Marcelė parsinešdavo iš seminarijos vakarienę. Turėjo tokią krosnelę, ant kurios pašildydavo valgį. Maironis ir sesuo leido į mokslus kitos sesers, Kotrynos, vaikus, todėl namuose nuolat kas nors gyvendavo. Maironis nebuvo išrankus maistui. Beveik kas vakarą valgė rūgusį pieną su virtomis bulvėmis ar tarkuotais bulviniais blynais, mėgo miltinius skrylius su maltų aguonų padažu ir virtinius su mėlynėmis. Kai nuvažiuodavo vasaromis į gimtuosius Bernotus pas seseris Kotryną ir Prancišką, jos pirmiausia vaišindavo tokiais virtinukais. Gėrimų poetas vienas niekada nevartojo, kleboniškos taurelės be svečių nekilnojo“, – rašoma knygoje.
Ko Maironis nemėgo? „Maironis ne tik kopūstų sriubos, bet net raugintų kopūstų kvapo negalėjo pakęsti. Todėl kai jo sesuo virdavo kopūstienę, šeimininkė vata užkamšydavo visas skylutes, kad iš virtuvės kvapas nepasklistų po kambarius“, – A.Ruseckaitė rašė straipsnyje apie Joną Mačiulį-Maironį.
Prie stalo – estetas
Paklausus, ar Maironis buvo linkęs į pedantiškumą, A.Ruseckaitė tikino: „Maironis buvo pedantas: pykdavo, jei per pusryčius kas nors negražiai riekdavo duoną ar iškabindavo sviestą. Sesuo jam sviestą dėdavo į atskirą lėkštutę.“ Pasak jos, poetas mėgo sidabrinius indus. Pasitaikius progai, pirkdavo ornamentuotas sidabrines cukrines, lėkštes pyragaičiams, servetėlių žiedus ir druskines.
Maironis prie namų turėjo didelį sodą, kuriame darbuodavosi, ten pailsėdavo nuo varginančio protinio darbo. Čia augino įvairių daržovių, vaisių, kurie vėliau puikuodavosi ant stalo. Sode augo vyšnios, serbentai, didžiulės avietės, noko vynuogės, brendo kukurūzai, šparagai, saldžiosios bulvės, raudonavo braškės. Maironio muziejaus direktorė teigia, kad labiausiai poetas didžiavosi augančiomis obelimis ir jų vaisiais.
Lietuvių elito mados
Žinoma, kad Lietuva tarpukariu buvo moderni valstybė, įsileidusi įvairiausių mitybos ir miesto kultūros naujovių. Pasiteiravus, ar žymūs žmonės savotiškai prisidėdavo prie tų naujovių populiarinimo (galbūt iš užsienio parsiveždavo idėjų, kurias nukopijuodavo tautiečiai?), Istorinės LR Prezidentūros Kaune istorikė Justina Minelgaitė atsakė: „Reikėtų atskiro tyrimo, kiek maisto kultūros ypatybių lietuviai sėmėsi užsienyje, kiek šios žinios pasiekdavo lietuvius gyvenant pačioje Lietuvoje. Be abejo, lietuvių elitas studijavo Europos didmiesčiuose, kai kas iš jų ilsėjosi Vakarų Europos kurortuose, o diplomatinio korpuso atstovai kitose šalyse ir dirbo. Todėl jie žinojo, kas populiaru kitų šalių virtuvėse. Per Lietuvos pasiuntinius užsienyje Prezidentūra užsakydavo gero vyno, cigarų ir kt.“
Vadinasi, Lietuvai užteko informacijos apie tai, kas Europoje madinga. Pašnekovė tikina: „Buvo siunčiami įvairūs atvirukai su šventinio stalo vaizdeliais, verčiamos patarimų knygos. Reikėtų pabrėžti, kad užsienis ir masinė produkcija Lietuvoje ne visada nebuvo suvokiamas kaip tobulas gėris. Priešingai, populiarėjo idėja atsigręžti į savo tautą, ieškoti tautinių akcentų ir gaminant maistą, ir serviruojant stalą. Buvo skatinama neužmiršti lietuviškos virtuvės, nes kas tinka italo ar prancūzo stalui, lietuviams per brangu ar netinkama. Įvairiose brošiūrose buvo rašoma: „...nebūtina valgyti ryžių, užtenka ir miežinių kruopų, nėra būtini paštetai, konservai, vaisiai ir kava...“
Naujovės iš svetur
J. Minelgaitė sako, kad kai kurios užsienietiškos naujovės įsišaknijo ir Lietuvoje. Tai – angliški five-o-clockai arba arbatėlės, kur buvo ragaujama arbata, kava su pyragaičiais ir sumuštiniais. Bendravimas five-o-clocke tapo tam tikra socialinio būvio forma. Į tokias arbatėles rinkdavosi moterys, užsiimančios labdara (tokią tradiciją „Metropolio“ restorane buvo įvedę Kūdikių gelbėjimo „Lopšelio“ draugijos nariai su globėja S. Smetoniene), kultūrininkai ir politikai.
Istorikė pasakoja, kad šios arbatėlės buvo rengiamos ne tik restoranuose, bet ir namuose ar pareigūnų rezidencijose – Prezidentūroje ir Užsienio reikalų ministerijoje. Čia buvo sprendžiami įvairūs klausimai, virdavo meno, politikos diskusijos ir įvairūs kūrybiniai sumanymai.
Serviruoti pagal progą
Ar prie pakitusio maisto reikėjo ir kitų serviravimo priemonių? „Stalas buvo serviruojamas pagal visas etiketo taisykles, kurios buvo surašytos patarimų ir etiketų knygose. Pvz., lėkštes sudėti taip, kad prie stalo užtektų vietos svečiams. Vyresniems – 70–80 cm, jaunimui – 50–60 cm. Pietums ir vakarienei stalas turėjo būti dengtas balta staltiese, pavakariams tiko ir spalvota ar siuvinėta. Rekomenduojama, kad staltiesė ir stalo dekoracijos turėtų lietuviškų akcentų, buvo raginama stalą puošti lietuviškomis gėlėmis“, – pasakojo istorikė.
Stalų serviravimas įvairiomis progomis skyrėsi, nes skyrėsi ir valgių kiekis.
„Tarkime, iškilmingus pietus sudarė penki patiekalai. Oficialiuose pietuose (Prezidento rengtas vasario 16 d. minėjimas), kur dalyvavo net keli šimtai kviestinių svečių, buvo sudaromas stalo planas. Įrankių ir indų ant stalo taip pat buvo dedama gausiau nei šiandien rengiamose vaišėse. Atskiri įrankiai naudoti įvairiai mėsai, žuviai, šparagams paimti, sūriui pjauti, žnyplės pyragėliams ar cukrui paimti, taip pat buvo specialios mažos lėkštelės uogų kauliukams iš kompoto sudėti ir kt.“ – vardijo pašnekovė.
Kauno kavinių svečiai
Tarpukario Kaune bene populiariausia vieta buvo kavinė „Konradas“. Be abejo, čia galima buvo išvysti garsių žmonių, sėdinčių prie staliukų. Prezidentūros istorikė pateikia A. Venclovos prisiminimus, kuriuose jis rašo, kad su savo kompanijomis menininkai pas „Konradą“ rinkdavosi du kartus per dieną – apie 12 val. priešpiet ir 7–8 val. vakare. 12 val. dienos „Konrado kavinėje“ be Lietuvos universiteto dėstytojų ir studentų rinkdavosi menininkai, ponios, aukštų pareigūnų ar bohemos atstovų žmonos, įvairios artistės. Pavyzdžiui, aktorės Alė Žalinkevičaitė, Ona Kurmytė, Antanina Vainiūnaitė, Tefa Vaičiūnienė. Čia visi dalydavosi dienos naujienomis, o moterys apkalbėdavo savo konkurentes.
Čia pat moteris priduria: „Žurnalistas Augustinas Gricius prisiminimuose rašo, kad „Konrado kavinėje“ buvo galima pamatyti beveik „visą Kauną“, tačiau „prie vienų stalelių sėdėdavo aktoriai, prie kitų – dailininkai, laikraštininkai, rašytojai, Kauno poniutės, spekuliantai...“
Istorikė teigė, kad nepavyko rasti išsamesnių duomenų apie vakarinius „Konrado“ lankytojus. „Kai kurie menininkai „Konrado kavinėje“ turėdavo savo „nuosavus“ staliukus. Vienas tokių buvo vadinamas „Parnasu“, prie kurio mėgdavo sėdėti Vincas Krėvė, Balys Sruoga, kartais – Vincas Mykolaitis-Putinas, Liudas Gira, Petras Vaičiūnas.
Gurmaniški pomėgiai
Paklausta, ar galėtų išskirti tuomečių įžymybių gurmaniškus pomėgius, istorikė atsakė: „Daugelis Lietuvos kultūros ir politikos elito atstovų nebuvo dideli gurmanai. Jų kasdienis meniu buvo labai paprastas, o prancūziškų ar vokiškų pavadinimų kepsniais jie mėgaudavosi tik prabangesniuose Kauno restoranuose ar per iškilmingus priėmimus. Prezidentų kasdienis meniu taip pat buvo gana kuklus. Pusryčiams ir vakarienei – arbata, duona, sviestas, sūris ir kt. Pietums – koks nors mėsos ar miltų patiekalas. Istorikė patikina, kad visi trys tarpukario Lietuvos prezidentai mėgo raugintą pieną su virtomis bulvėmis.
Prie maisto, ko gero, netrūko ir gėrimų. Kuo svaiginosi tuometė aukštuomenė? „Žodis „svaigintis“ čia netinka, nes per oficialius priėmimus, kai meniu buvo ne vienos rūšies stipriųjų gėrimų, patyrę diplomatai dažnai rinkdavosi vienos rūšies vyno ar kito gėrimo taurę, taip išsaugodami savo sveikatą ir šaltą protą, – šypteli istorikė. – Laikinojoje sostinėje mėgdavo gerti arbatą, kavą, selterį, rūgpienį ar kefyrą. Stipresnių gėrimų meniu buvo siūlomas krupnikas, benediktinas, brendis, įvairūs likeriai, vynai (tarp jų – lietuviškas vaisių vynas), šampanas ir midus.“
