Savo lėšomis išleista knyga netrukus taip išgarsėjo, kad buvo išversta į 26 kalbas, o 2015-aisiais Vokietijoje net išrinkta Metų knyga. Romanas apie gyvenimo prasmę „Kavinė pasaulio pakrašty“ daugybę žmonių paskatino pakeisti savo gyvenimą. Knygos autorius pateko į labiausiai įkvepiančių lyderystės ir asmeninio tobulėjimo mąstytojų šimtuką greta Oprah Winfrey, Wayne’o Dyerio ir Deepako Chopros.
„Kavinė pasaulio pakrašty“ – išmintinga ir trikdanti, bet drauge ir guodžianti knyga kritikų lyginama su „Džonatanu Livingstonu Žuvėdra“. Jos pagrindinio veikėjo vadybininko Džono gyvenime pokyčiai prasideda tada, kai jis netyčia nuklysta nuo pagrindinio kelio ir atsiduria nedidukėje kavinėje. Jis tenori valandėlę atsikvėpti, bet šioje nepaprastoje kavinėje jį užklumpa netikėti klausimai, priverčiantys į gyvenimą pažvelgti visiškai naujai. Kokie tie klausimai? Kylantys kiekvienam iš mūsų.
- Dauguma rašytojų pabrėžia, kad kelyje į šlovę jiems teko susidurti su sunkumais. Kokia buvo Jūsų pradžia?
- Aš įžengiau į literatūros pasaulį neįprastai, kiek kitaip nei dauguma rašytojų. 2002-aisiais mudu su žmona nusprendėme metus paatostogauti. Pardavėme beveik viską, ką turėjom, išnuomojom mūsų namą ir leidomės į kelionę aplink pasaulį – išleisdavom vos 40 dolerių per dieną. Sutikit, labai neįprasta pradžia...
Viskas prasidėjo tada, kai mano darbdaviai – konsultacijų firmos vadovai – užsiminė apie galimybę tapti partneriu. O aš, tik įsivaizduokit, ėmiau ir išvykau į kelionę aplink pasaulį. Visi tvirtino, kad aš išprotėjau. Vargiai suskaičiuočiau, kiek kartų girdėjau tokius žodžius: „Ką tu darai? Juk tavo karjera puikiai klostosi! Kaip tu gali išeiti būtent dabar?“
Bet tuo metu suvokiau, kad manęs visai nevilioja perspektyva dirbti iki 65-erių ir tik po to pradėti mėgautis laisve ir gyventi taip, kaip norėtųsi. Taigi, 2002-aisiais mudu su žmona viską metėm ir nusprendėm pagyventi savo malonumui. Ta kelionė pakeitė mano gyvenimą. Pamačiau pasaulio, sutikau fantastiškų žmonių, daug geriau pažinau save ir išsiaiškinau, ką iš tikrųjų galiu ir kam esu sukurtas. Kitaip tariant, tikrai buvo verta viską mesti.
Toji kelionė mane įkvėpė, tad grįžęs namo iškart sėdau prie kompiuterio ir pradėjau rašyti. Ar matėte filmą „Džeris Magvairas“? Jei matėte, turbūt prisimenate tą sceną filmo pradžioje, kur Džerį aplanko nušvitimas ir jis sėda rašyti savo manifesto. Jis rašo nesustodamas – man rodos, apie penkias valandas. Panašiai nutiko ir man, tik aš rašiau dvidešimt vieną dieną. Ką padarysi, matyt, aš nemoku taip mikliai spausdinti kompiuteriu...
Tai buvo neįtikėtinas jausmas. Tuo labiau, kad niekada nesimokiau rašyti ir net neplanavau tapti rašytoju. Bet vidinis balsas man kuždėjo: „Rašyk, rašyk...“ Ryte atsikėlęs aš nežinodavau, ką rašysiu toliau, ir niekada neskaitydavau, ką buvau parašęs išvakarėse, – aš tiesiog sėsdavau ir rašydavau.
Štai taip atsirado „Kavinė pasaulio pakrašty“. Beje, knygą išleidau pats, savo lėšomis, neturėdamas jokio supratimo apie leidybą. Rengdamas knygą spaudai padariau visas įmanomas klaidas, kokias tik gali padaryti autorius. Tai buvo skaudi pamoka. Bet, kaip pasirodė, niekas nekreipė dėmesio į tas mano klaidas. Knygoje pasakojama istorija žmonėms buvo artima, ir vien per pirmus metus aš sulaukiau kvietimų vesti motyvacinius seminarus bene 14-oje šalių. Nė neįsivaizduoju, iš kur jie sužinojo apie mano knygelę...
Aš pasimokiau iš klaidų – iš kiekvienos savo klaidos – ir susiradau literatūrinį agentą. Dabar knyga „Kavinė pasaulio pakrašty“ išversta į daugiau kaip 20 kalbų ir beveik visose šalyse, kur buvo išleista, tapo bestseleriu. Kaip suprantate, mano pradžia buvo labai kukli, nes neturėjau jokių sąsajų su literatūra ar leidybos pasauliu ir viską dariau aklai. Bet kartais tai išeina į naudą. Kadangi nežinojau, kaip viskas turi (arba neturi) būti, tiesiog klausiau nuojautos, ir kai tas viesulas įgavo pagreitį, man beliko tvirtai laikytis, kad neišlėkčiau iš balno...
- Kokį savo karjeros momentą pavadintumėte svarbiausiu, įsimintiniausiu?
- Rašytojas savo pasiekimus gali vertinti įvairiais pjūviais. Kai mano knyga pirmą kartą atsidūrė perkamiausių knygų sąrašo viršūnėje, mane apėmė euforija. Paskui atėjo toks momentas, kai per mėnesį jos buvo parduota daugiau nei bet kokios kitos knygos. Sutikite, vyrukui, kuris neketino tapti rašytoju ir net nelankė kūrybinio rašymo kursų, tai visai neprastas pasiekimas.
Vis dėlto autoriui nėra nieko svarbiau, kaip išgirsti skaitytojo žodžius, kad tavo knygos jam labai padėjo. Atsimenu vienos septyniolikmetės merginos, perskaičiusios „Kavinę pasaulio pakrašty“, laišką. Ji rašė, kad ilgą laiką ją kamavo valgymo sutrikimai ir dėl to ji dažnai gulėdavo ligoninėse. Bet vieną dieną motina padovanojo jai „Kavinę pasaulio pakrašty“ ir, pasak merginos, ši knyga pakeitė jos gyvenimą. Ji sakė pirmą kartą po daugelio metų pajutusi norą gyventi.
Nemoku apsakyti, kaip mane paveikė jos laiškas. Aš suvokiau, kokie svarbūs gali būti kiekvieno iš mūsų paguodos ir vilties žodžiai tam, kuriam išties reikia juos išgirsti. Ir nebūtinai jie turi būti užrašyti knygoje. Kiekvienas iš mūsų gali tarti malonų žodį ir įkvėpti optimizmo kitam, kai to labiausiai reikia.
- Visos jūsų knygos tapo bestseleriais. Kas Jus įkvepia?
- Visas savo knygas parašiau apimtas neįtikėtinai stipraus įkvėpimo. Panašiai turbūt jaučiasi sportininkas ties starto linija. Tokiais atvejais mano galvoje akimirksniu išsikristalizuoja idėja – ir štai jau ant stalo guli visi trisdešimt penki skyriai... Pirmą kartą tai patyriau grįžęs iš kelionės aplink pasaulį. Kitos knygos gimė panašiai, tik vienoms prireikė daugiau laiko, o kitoms mažiau. Jei jau prisėdu rašyti, mano pirštai nespėja paskui mintis – istorija, regis, pati liejasi.
- Ką galite patarti žmonėms, kurie nori parašyti ir išleisti knygą?
- SĖSKIT IR RAŠYKIT! Daugybė žmonių įstringa stadijoje „ketinu rašyti knygą“. Neįmanoma parašyti antro rankraščio neparašius pirmo. Jei norite rašyti, rašykite! Nesijaudinkite dėl kiekvieno sakinio ir nesistenkite iškart parašyti tobulos istorijos. Tiesiog leiskite žodžiams lietis. Redaguoti galėsite paskui. Bet tiesa ta, kad kai atsiduodi įkvėpimui, žodžiai patys liejasi, ir paskui nereikia redaguoti kiekvienos eilutės.
Atsiradus elektroninėms knygoms, leidybos pasaulis smarkiai pasikeitė. Šiais laikais norint išsileisti knygą nebereikia leidėjo ar agento. Tiesiog parašykite istoriją, sutvarkykite tekstą ir suformatavę patalpinkite jį amazon.com, iTunes.com ir BN.com. Laikai, kai tekdavo laukti, kol agentas ar leidėjas priims tave į „klubą“, jau praėjo. Dabar viską galite padaryti patys. Bet prieš išleidžiant knygą siūlau pasidomėti rinkodaros subtilybėmis ir apgalvoti reklamos koncepciją. Neužtenka parašyti knygą – tai tik pradžia. Jei niekas apie jūsų knygą nesužinos, niekas jos ir neperskaitys. Šiais laikais autorius turi ne tik rašyti knygas, bet ir stengtis, kad žmonės apie jas išgirstų.
- Kodėl žmonėms taip sunku įgyvendinti savo gyvenimo tikslą?
- Esama daug priežasčių. Vieni tiesiog nesuvokia, kad gali įgyvendinti savo svajones ir gyventi taip, kaip trokšta širdis. Kitus sulaiko širdy iškerojusi baimė. Iš savo patirties žinau, kad baimė – tai patirties ir žinių stokos kombinacija. Norint ją įveikti, reikia pasiryžti įgyti žinių, surizikuoti ir pabandyti įgyvendinti savo svajones. Užtenka bent kartą įveikti tą baimę, ir jūs įgysite patirties. Kitąkart jūs jau mažiau bijosite rizikuoti.
- Ką patartumėt žmonėms, kurie neišsiaiškino, koks jų gyvenimo tikslas?
- Jau seniai supratau, kad dažniausiai žmonės nežino, kuo nori užsiimti gyvenime. Jie nežino, kodėl jie šiame pasaulyje, nežino, kam yra sukurti. Paprastai tokiais atvejais žmonėms siūlau atlikti nedidelę užduotį – ji padeda išsiaiškinti, koks jų GT. Taigi, prašau jų parašyti tris mėgstamiausius visų laikų filmus, tris mėgstamas vaikystės knygas ir nurodyti, kodėl šie jiems patinka. O tada prašau papasakoti savo draugams, kodėl tie filmai ir knygos jiems taip patinka. Įsitikinau, ši užduotis padeda žmonėms susidėlioti akcentus ir išsiaiškinti, kas jiems svarbu. O paskui, gilindamiesi, jie atranda savąjį tikslą.
- Kaip manote, kodėl aplinkiniai linkę smerkti žmones, kurie viską meta ir bando įgyvendinti savo svajones?
- Geras klausimas! Mes manome, kad tokiais atvejais draugai bei artimieji mus palaikys ir padrąsins, pasakys, kad mums viskas pavyks. Deja, realybė visiškai kitokia. Dažniausiai jie sako visai ką kita. Pavyzdžiui: „Turi puikų darbą, gerai uždirbi. Jei nėra blogai, tai ir laikykis to. Mažai kam pavyksta pasiekti tai, apie ką tu čia dabar svaičioji.“ Paklauskite savęs, kodėl tie žmonės taip elgiasi. Atsakymas paprastas – jie tiki sistema ir visą savo gyvenimą gyveno laikydamiesi sistemos taisyklių. Jiems nepatinka, kai kas nors padaro kažką, kas griauna jų tikėjimą sistema, nes tada jie ima abejoti ir svarstyti, kaip jie nugyveno savo gyvenimą.
- Ką manote apie keistus sutapimus, po kurių žmogus staiga suvokia savo gyvenimo tikslą, ir jo gyvenimas pasikeičia?
- Tokie dalykai nuolat atsitinka – tiesiog mes laiku sutinkame reikiamus žmones arba kaip nors ypatingai susiklosto aplinkybės. Kai žmogus yra teisingame kelyje, pati visata padeda jam įgyvendinti savo svajones. Manau, jei kažkas nesiseka ir nesiklosto taip, kaip norėtųsi, vadinasi, visata bando mums parodyti, kad einame klaidingu keliu ir nesiklausome savo širdies balso. Tai ženklas, kad reikalingi pokyčiai.
- Ką dar norėtumėte pasakyti žmonėms, norintiems pakeisti savo gyvenimą?
- Pasaulis pilnas nuostabių žmonių, darančių fantastiškus dalykus. Išdrįskite būti vienas jų. Sužinokite apie tokius žmones daugiau, dirbkite su jais, leiskite su jais laiką... Tapkite vienu iš jų. Tada savo pavyzdžiu galėsite įkvėpti kitus. Pasirinkę tokį gyvenimo kelią įsitikinsite, kad jis kupinas juoko, džiaugsmo, neįtikėtinų akimirkų. Jūs pajusite gyvenimo pilnatvę. Nustebčiau, jei atsirastų žmogus, kuris to nenorėtų. Ir vis dėlto tiek daug žmonių leidžiasi įsiurbiami gyvenimo, kuriame nėra džiaugsmo ir pilnatvės!
Neleiskite, kad jums taip nutiktų. Atkreipkite dėmesį, kokie žmonės jus supa, nes dažnai nuo to priklauso, kuo jūs patys tapsite. Rinkitės išmintingai.
