„Marginimo esmė – ne tai, kad būtų ką ant stalo padėti, bet kartu su artimaisiais išgyventi kūrybinį procesą, sulaukti stebuklo ir juo dalintis“, – įsitikinusi moteris.
„Pajutau, kad sveikata nemaža dalimi priklauso nuo požiūrio į gyvenimą. Stengiuosi nebesureikšminti visiškai nesvarbių dalykų. O į tai, kas išties yra svarbu, reaguoti ramiau“, – aktorė, humoristė, režisierė ir renginių vedėja Violeta Mičiulienė.
– Didžiąją pavasario šventę kaip ne vienas pramogų pasaulio žmogus aukojate darbui?
– Man Velykos – proga pabūti su savais žmonėmis. Tai – ramių pokalbių prie stalo laikas, kai gali leisti sau niekur neskubėti. Tik su amžiumi suvoki, kad darbai kaip devyngalvis slibinas – jie niekad nesibaigia: vieną galvą nukerti, išauga trys.
Buvo metas, kai per šventes tapdavau Velyke. Bet tokiais šeimyniniais šventiniais personažais daugiau užsiimdavau, kai savi vaikai buvo maži ir kokybišką šventę sukurti norėjosi pirmiausia jiems.
Be to, vaikai vadindavo mane Vilyte. Ir kiti taip kviesdavo. O po tokių renginių dėl vardų skambesio panašumo maži švepli vaikai kuriam laikui susipainiodavo, kas gi aš esu iš tikrųjų: kokį pusę metų bėgdavo paskui šaukdami „Velykė! Velykė!“ (juokiasi). Tas personažas man patikdavo. Tokia Velykų bobutė. Juk ji yra ta, kuri atneša lauktuvių, dovanoja nedidelį stebuklą.
– O savo vaikystės velykinius stebuklus atsimenate?
– Mano mama mirė anksti, bet džiaugiuosi, kad ilgą laiką galėjau leisti su beveik ligi šimto metų gyvenusia močiute. Ji mane Velykų išvakarėse siųsdavo į mišką. Nešdavausi kokių dešimt tamsiai ruda ar juoda spalva nudažytų kiaušinių ir guldydavau juos į skruzdėlyną. Ant kauburio viršaus padėdavau porą riekių duonos.
Jei pavasaris būdavo šiltas ir skruzdėlės prabudusios, kitą dieną rasdavau kiaušinius skruzdžių išmargintus įvairiausiais voratinkliniais raštais. Spėliodavau, ką jie galėtų reikšti. Vieną duonos riekę suvalgydavau važiuodama dviračiu, o kitą parveždavau babytei. Skruzdėlyne kiaušinius marginu ligi šiol. Bet, matyt, šiemet nieko nebus – tokiu oru skruzdėlės užsidarys visas duris (juokiasi).
Su nostalgija prisimenu ir laikus, kai dešimt valandų galėdavau sėdėti su skalpeliu ir skutinėti kiaušinius. Vienam skirdavau dvi tris valandas! Skutinėdavau bažnyčias, kiškius, rožes, princeses... Po to taip sunku juos būdavo kam atiduoti, kai tiek darbo įdėta (juokiasi). Labai galvodavau, kas vertas to „auksinio“ kiaušinio.
– Dabar prabanga tiek laiko skirti margučiams.
– Tai jau tikrai... Bet dabar išbandžiau ir atradau marginimą šilku. Nuostabius įvairius raštus galima išgauti naudojant ir ką tik atbudusias gėlytes, lapelius, žolytes. Juk įdomiausia yra kūrybinis procesas: laukti su artimaisiais, kaip kuriam pavyks nudažyti.
Marginimo esmė – ne tai, kad būtų ką ant stalo padėti, bet sulaukti stebuklo ir juo dalintis. Gyvendama kaime džiaugiuosi, kad pilna pintine margučių galiu pasidalinti su kaimynais. Nunešu du, gaunu keturis. Nunešu keturis, gaunu šešis. Velykos ir yra dalinimasis stebuklu.
– Pavasaris ne tik atneša džiaugsmo, bet ir išbando sveikatą. Gydytojai jus buvo įspėję, kad reikia lėtinti gyvenimo tempą. Pavyko?
– Pajutau, kad sveikata nemaža dalimi priklauso nuo požiūrio į gyvenimą. Stengiuosi nebesureikšminti visiškai nesvarbių dalykų. O į tai, kas išties yra svarbu, reaguoti ramiau.
Tikrai norėčiau atsigulti laiku, bet koncertinis gyvenimas toks, kad miego valandų lengvai nepavyksta susireguliuoti. Todėl sveiką gyvenimo būdą pirmiausia propaguoju nusipirkusi naują ergonomišką pagalvę (juokiasi).
– O paskirtus vaistus geriate pareigingai?
– Ko tik nesu išmėginusi. Turiu pilną stalčių visokiausių kapsulių, žolių, skysčių. Vienų paragauta vos truputis, o kitų galiojimo laikas pasibaigęs. Staigaus pagerėjimo neįvyksta ir numetu juos. Šiaip neturiu per daug laiko į tai gilintis. Ką man pasako, tą ir darau. Esu patikli, mane ir čigonė yra apgavusi, ir dvi mašinas pavogė.
Su gydytoju irgi sutarėme, kai bus blogai, tai ir atveš. Jis sako: „Gaila į tavo akis žiūrėti, tu gi toli nuo čia, o tau aiškinu, stengiuosi. Tu gi vis tiek negersi, ką paskyriau...“
– Tad per Velykas suvalgytų margučių skaičiaus neribosite.
– Kalbant šia tema, man reikėtų susitrumpinti liežuvį. Filmuojant vieną laidą pliurptelėjau, kad be jokių dietologų pagalbos galiu daugiau svorio numesti. O žodis – ne žvirblis. Taip išėjo, kad veik per porą mėnesių numečiau 14 kg.
Jokio specialaus režimo nesilaikiau, tiesiog pradėjau valgyti po nedaug kas tris valandas. Supratau, kad žmogaus psichika moka prisitaikyti.
Nėra jokių stebuklingų dietų. Reikia valgyti viską, ką nori, bet šiek tiek save pristabdyti. Štai ir kiaušinių nors daug nudažau, suvalgau tik du tris (šypsosi).
– Juokas padeda baidyti ligas?
– Aplink mane sūkuriuoja visos nesąmonės bei komiškos situacijos. Draugė sako, kad, matyt, ir esu sukurta tam, kad visi galėtų pasijuokti. Nuo to nepabėgsi. Jei kitas žmogus praeis tiesiai, aš turėsiu kur nors įgriūti, ką nors nutempti, nuversti (juokiasi). Kartą parduotuvėj pasisukus akimirksniu keturis stiklainius supyliau. Bet juokas vitaminą C gamina, o tai praverčia (šypsosi).
