Pasaulinio kino istorijoje V.Starevičius tituluojamas kaip erdvinės-lėlių animacijos, įvairiausių kinematografinių metodų ir grafinės animacijos atradėju. Jis ne tik pirmasis pasaulyje savo filmuose panaudojo lėles, bet kūrė tokiame lygyje, kurio jo amžininkai pasiekti nesugebėjo. Profesines paslaptis V.Starevičius saugojo ir pats skleidė klaidinančius gandus, kad supainiotų konkurentus.
Garsus pasaulyje – beveik nežinomas Lietuvoje. Turbūt daugelis jūsų apie šį žmogų nesate girdėję. Apie jį žino pasaulis, tačiau mūsų žinios apie lietuvių animaciją tesiekia sovietmečio laikus. Ir tai tiesa, nes 1938 m. Stasys Ušinskas pristatė pirmą garsinį trumpametražį lėlių filmą „Storulio sapnas”, o vėlesnė animacija buvo kuriama sovietmečiu.
Starevičius iš Lietuvos į Maskvą išvyko 1912 m., o iki tol – nuo 1909 m., kūrė Lietuvoje. Ir sukūrė jis labai gerus animacinius filmus:„Gražiąją Lukanidą“ ir „Kino operatoriaus kerštą”. Šie filmai buvo nufilmuoti Lietuvoje, sumontuoti Maskvoje, Aleksandro Chanžonkovo studijoje.
Kaip jį pristato arba „savinasi” įvairios valstybės
Rusija: Rusų kino žinynuose ir solidžiose enciklopedijose vadinamas rusų (kartais patikslinama, kad žydų kilmės) dailininku ir operatoriumi, Rusijos animacinio kino pradininku! Vikipedijoje rusų kalba: rusų ir prancūzų režisieriumi, turinčiu lenkų šaknis, gimusiu Maskvoje, Lietuvos lenkų šeimoje.
Lenkija. Lenkiškuose šaltiniuose Wladyslawas Starewicz’ius vadinamas lenkų kinematografininku, animacinio kino pionieriumi. Pirmojo pasaulyje lėlinio filmo autoriumi! Lenkų kino istorikai Starevičiaus tėvus laiko savo tautiečiais ir randa daug argumentų įrodyti Vladislovo „lenkiškas” šaknis. Lenkiškuose šaltiniuose teigiama, kad lėlinės animacijos pradininkas laikė save lenku, lenkiškai rašė dienoraščius, gyvendamas Prancūzijoje net 42 metus iki mirties – nesiekė tapti Prancūzijos piliečiu.
Prancūzija. Prancūzai šį žmogų vadina Ladislas Starewitch ar Ladislas Starevich ir nemažą jo meninio paveldo dalį įvardija kaip prancūzų animacinio kino klasiką! Prancūzai jį laiko rusų animacinių filmų kūrėju, turinčiu lenkiškas šaknis. Gimė Maskvoje, tėvai – lenkai, palaikantys Lenkijos nepriklausomybę, augo pas tetas Kaune, tuometinėje Lietuvos sostinėje, kuri buvo Rusijos imperijos dalis. Žinyne „Dictionnaire du cinema“ (Kino žodyne 2001 m.): Ladislas Starewitch yra lenkų kilmės rusų ir prancūzų režisierius, animacijos kūrėjas, kinematografininko karjerą pradėjęs Kaune, tuometinėje carinės Rusijos provincijoje.
Lietuva. Lietuvos lenkakalbių kilmės režisierius, lėlinės animacijos pradininkas, XX a. pirmoje pusėje kūręs Lietuvoje, Rusijoje ir Prancūzijoje.
Komplikuotas gimimo datos ir vietos klausimas. Visi šaltiniai mini 1882 m. rugpjūtį, bet dieną nurodo ne tą pačią. Dažniausiai minimi Maskva ir Vilnius. Net rimčiausioje pasaulyje kino svetainėje www.imdb.com yra netikslumų. Čia parašyta, kad Vladislovas Starevičius (W.Starewicz) gimė 1882 m. rugpjūčio 6 d. Vilniuje (Rusijos imperija, dabar Lietuva). Lenkai dažnai vietoje Rusijos imperijos po Vilniaus užrašo prideda savo šalies pavadinimą: Wilno, Polska.
Iš tiesų, jis gimė Maskvoje, besislapstančio 1863 m. sukilimo dalyvio Aleksandro Starevičiaus ir bajoraitės Antaninos Legeckos šeimoje. Kinematografininko tėvas Aleksandras Starevičius, gimęs Kėdainių rajono Surviliškių kaime (greta Pakruostėlės), dalyvavo 1863-ųjų metų sukilime, o šiam pralaimėjus, vengdamas represijų, su Antanina Starevičiene pasitraukė iš Lietuvos į rytus ir apsistojo Maskvoje, kur „Koriko” Muravjovo žandarams susekti sukilimo dalyvį buvo sunku. Panašiu metu iš gimtųjų namų, nuosavo dvaro Legečiuose (Pašušvio ir Šiaulėnų parapijoje), į Kauną buvo priversti pasitraukti ir sukilėlio uošviai – Aleksandras bei Jakobina Legeckai.
Lietuvoje. Motinai mirus (jam tebuvo 4-eri), vaiką auginti pasiėmė giminės iš Kauno. Čia jis baigė pradinę mokyklą. Vidurinę mokyklą lankė Estijoje. Dar būdamas mokyklinuku, susidomėjo fotografija ir entomologija.
Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, žmonės džiaugėsi šiuo laimėjimu, o Vladislovas pasinėrė į fotografiją ir entomologiją. Dėl jo puikių Kauno nuotraukų, kraštotyros muziejus patikėjo V.Starevičiui kamerą ir pasiūlė sukurti kelis filmus. Po filmo „Virš Nemuno” sėkmės, V.Starevičius mėgino kurti apybraižas iš jo mėgiamų vabzdžių gyvenimo. Tačiau vabzdžiai buvo ne kokie aktoriai, neištverdavo kaitrių lempų, todėl V.Starevičius juos pakeitė gudriais muliažais.
Lenkiškai rašytame Vladislovo dienoraštyje galima rasti prisiminimų apie tai, kaip jau gyvenant Kaune, tėvas jį dažnai veždavosi į gimtinę Kėdainių krašte. Ten tėvas su aplinkiniais kalbėdavęs vokiškai, rusiškai ir lietuviškai. O susirinkę į vakarones, visi, taip pat ir tėvas, dainuodavę lietuviškai.
Paryžiuje gyvenanti jo anūkė Beatrice Leona Martin, po apsilankymo Lietuvoje pasakė: „Aš dabar suprantu, kodėl senelis stengėsi savo kūryboje atskleisti savos vaikystės aplinką. Lietuvos gamta iš tiesų nuostabi”.
Užsienyje. V.Starevičius nusprendė išvažiuoti į Maskvą, kur daug didesnės galimybės kūrybai. Maskvoje menininką ėmė globoti verslininkas A.Chanžankovas, padovanojo jam kamerą, juostos, išnuomojo butą ir studiją, tačiau reikalavo teisių į kuriamus filmus. Pirmasis V.Starevičiaus filmas sužavėjo plačiąją publiką, tačiau tik po antrojo filmo rodymo, Maskvos kritikai jį pripažino kaip nepaprastai išmoningą ir originalų kino kūrėją. Filmus A.Chanžankovo studijoje V.Starevičius kūrė iki 1917 m. Po Spalio revoliucijos, jo talentas neatiteko bolševikams, tačiau neatiteko ir Holivudui.
Ar mažai nusipelnė, kad juo didžiuotis? Kartais kalbama, kad V.Starevičius mažai padarė lietuviškam kinui. 1909 m. V.Starevičius sukūrė dokumentinius filmus „Ant Nemuno kranto”, „Žirgelio gyvenimas” (Zycie vazki) bei filmus apie kitus vabalus. Taip, jie neišliko iki mūsų dienų, bet juk daug kas neišliko. „Gražioji Lukanida” ir „Kino operatoriaus kerštas” buvo sukurti Lietuvoje 1911 metais – pats V.Starevičius apie tai rašo savo dienoraščiuose.
Už karnavalinius rūbus ir grimą jis yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Jo lėlės buvo tokios tikroviškos, kad žiūrovai buvo įsitikinę, jog regi ne lėles, o tikrus gyvūnus. Kai kas stebėdavosi, kaip galima išdresuoti vabalus ir dar aprengti juos rūbeliais. V.Starevičius buvo savamokslis, nebaigęs jokių studijų, net – gimnazijos, jo filmografijoje apie 100 juostų. Kai kurie filmai apdovanoti Venecijos kino festivalyje. O kur dar aibė kitų darbų…. Jo filmai saugojami Maskvos, Europos, Amerikos archyvuose.
Apie V. Starevičių yra sukurti lenkų ir anglų filmai. 2008 m. įvyko ir lietuviško dokumentinio filmo „Vabzdžių dresuotojas” apie V.Starevičių premjera. Na, o jei domina, pačio V.Starevičiaus filmus galite pasižiūrėti youtube arba čia.
