„Pradžioje man atrodė, kad parašiau knygą šiuolaikinei moteriai. Joje – moteriški iššūkiai ir džiaugsmai. Daug vaikų išminties. Norėjau, kad šią knygą perskaitytų nuo spalvotos rutinos pavargusi moteris ir nusijuoktų. Ir pailsėtų. Dabar girdžiu, kad knygą skaito ir vyrai. Tik juokiasi jie iš skirtingų knygos vietų. Knyga skirta visai šeimai“, – sako Raminta Stanaitytė-Česnulienė.

Keletas knygos ištraukų :
......................

Manau, kad moterims gėlės gyvybiškai reikalingos. O Moters diena – tai tik dar viena proga jas papuošti. Todėl ir mano automobilis pilnas narcizų. Dvi puokštės po dešimt darželio auklėtojoms, dvi puokštės darželio šeimininkutėms, viena muzikos mokyklos mokytojai, viena Pupai po jos koncerto muzikos mokykloje. Mašinoje sėdi Herkus ir Aras.

– Kas tau davė tiek daug gėlių? – teiraujasi Herkus.

– Čia jūsų auklėtojoms. Rytoj Moters diena.

– O kada vyrų diena? – susidomi Aras.

– Nėra vyrų dienos.

– Aaa, tai turbūt išnyko ta vyrų diena. Kaip dinozaurai, – padaro išvadą Aras.

– Nagi tikrai, išnyko, – sakau ir noriu pridurti, kad tikri vyrai – irgi nykstanti rūšis, bet gal vieta ne ta. Ir auditorija.

Herkus, žiūrėdamas per langą, poetiškai dėsto:

– Ek, o jeigu būtų vyrų diena... Tai mes gražiai ir švariai apsirengtume, nusipraustume. Kojas irgi. Ir eitume sau. O moterys sakytų – vyrai, kokie jūs gražūs!

Aras priduria į taktą:


– O mes sakytume – ačiū.

Gražūs ir mandagūs tie mano vyrai. Net jeigu jie dar tik vyrukai.
.....................

Ne, aš suprantu, kam reikia peiliu išraižyti savo vardą ant svetainės stalo, gerai, kad iš tos pusės, kuri matyti tik gulint po stalu. Suprantu, kad galima spalvinti nugaišusį vorą, nusidažyti visą veidą žaliai ilgalaikiu flomasteriu (ne, jis buvo ne Šrekas, sakė – vėžliukas nindzė. Ilgai buvo). Bet motinos batai... Raudoni, nuostabūs, patogūs, mėgstamiausi odiniai batai vieną rytą man buvo pristatyti iš naujo. Su inkliuzu – mėlynu tušinuku išraižyta širdele ant priekio. Didele riebia širdimi, kurios kontūrai tušinuku buvo giliai įrėžti į minkštą bato odą. Kukulis patenkintas šypsojosi ir ieškojo pritarimo mano akyse. Juk mamytė visada alpsta iš laimės, kai jis atneša ant popieriaus nupieštą širdelę. Kartais tuos aukso vertės lapelius su pripieštomis širdimis pameta, o dabar galės grožėtis šia meilės išraiška kiekvie-ną dieną. Tik nukabins nosį, nudelbs akis žemyn, o ten širdis pulsuoja. Mano batai buvo du, dabar vienas gyvas, turi širdį….
R. Stanaitytė-Česnulienė pristatė pirmąją savo knygą „Pabučiuok man ...į šypseną“

.................

Mama, dėl tos tavo kelionės man širdis jau visa suskilinėjo. O rytoj, kai išskrisi, tai ir visai suduš, – guodžiasi man Aras. – O kaip suklijuoti?

Grįžti.

Išsiruošėm pas draugus į puikiąją Šveicariją. Draugei turėjo pasalūniškai sukakti keturiasdešimt metų. Negali gi praleisti progos pažiūrėti, kas nutinka moteriai po to, kai gyvenimo varpas jai išmuša keturiasdešimt kartų. Dėl visa ko sumaniau šį įvykį pasitikti pasidabinusi ir pasikausčiusi aukštakulniais. Naktį prieš skrydį dar pasvarsčiau, kuriuos – šiaip aukštakulnius ar laaabai aukštakulnius – pasirinkti. O paskui Tas, kur aukštai sėdi, eilinį kartą parodė, kokį nerealų humoro jausmą turi.

Prabudau surakinta skausmo nuo pėdos iki ausų, atrodė, kad stiklais kažkas pervėrė mano koją, o paskui ir kitus organus. Pusė smegenų dar sapnuoja pamėkliškai keturiadešimt kartų skambinantį varpą, kita pusė, ta, kur už logiką atsakinga, bando susivokti, kas mane mano nuosavoj lovoj žudo? Širšė. Tiesiog širšė. Nors už lango buvo lygiai 0 laipsnių (taip, eilinis pavasaris Marijos žemėje), kažkaip kažkur užsilikusi širšė ėmė ir palindo po mano antklode (o galėjo truputį dešiniau, Gyvenimo palydovo nekamuoja klausimai dėl aukštakulnių) ir įsriegė savo galingą snapą man į pėdą!Prikeltas klyksmo ir šviesų Gyvenimo palydovas pusiaumirkomis, orientuodamasis tik pagal garsus, su knyga, apgraibom surasta ant naktinio stalelio, bande nedorėlę nudaužti. Nudaužė lempą, kitą knygą ir mano kantrybę. O užvaikyta širšė jau suko ratus ties ta vieta, ant kurios sėdėjau.

Drama baigėsi širšės nenaudai. Koja – sužeista, sėdimoji – apsaugota.Klausimas dėl aukštakulnių taip pat buvo išpręstas. Vienintelis apavas, į kurį apskritai ryte įkišau koją, buvo kedai. Na ir ką, gydytojai rekomenduoja skristi apsiavus patogiais batais. Džiaugiausi, kad bent sėdimosios dydis nepakito ir į įprastus džinsus įsibraškinau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)