Jis atvirai puikavosi savo statusu, buvo lepinamas žiniasklaidos dėmesio, apsukriai slėpė nešvarius mafijos darbelius nuo teisėsaugos ir visuomet laikėsi kozanostros (it. cosa nostra – mūsų reikalas), arba mafijos, garbės kodekso. Brutalus nusikaltėlis Johnas Gottis iki šiol laikomas tikruoju mafijos krikštatėviu.
Žingsnis į pogrindį
Johnas Gottis gimė 1940 m. Niujorko Pietų Bronkso rajone, vargingoje italų emigrantų šeimoje. Jis buvo penktasis iš trylikos vaikų. Padieniai tėvo darbai parduotuvėse, statybose ir garažuose buvo vienintelis gausios šeimos pragyvenimo šaltinis.
Be to, Jonho tėvas turėjo polinkį lošti azartinius lošimus, todėl šeimos santykiai buvo nekokie, o finansinė padėtis labai nestabili. Dvylikametis Johnas, norėdamas padėti motinai išlaikyti šeimą, pradėjo dirbti nelegaliame klube, priklausančiame Carmine‘ui Fatico‘ui.
Pastarasis buvo vienos didžiausių Niujorko mafijos šeimų vadeiva. Iš organizuoto nusikalstamumo lengvai gaunami pinigai netruko sužavėti paauglį ir šis tapo jaunų nusikaltėlių grupės „Fulton-Rockaway“ lyderiu. Vaikinai garsėjo kaip sukčiai, mušeikos ir vagys. Nuo smulkių vagysčių vietinėse parduotuvėse jie netruko pereiti prie automobilių ir pramoninių medžiagų grobimo.
Kartą mėginančiam pavogti cemento maišyklę Johnui buvo sutraiškyti rankų pirštai, tačiau šis įvykis tapo ne skaudžia pamoka, o motyvacija imtis didesnio masto nusikaltimų. Įsisukęs į nusikalstamą veiklą Johnas Gottis apleido mokslus.
Vidurinėje mokykloje jis praleidinėdavo pamokas, garsėjo maištingu ir chuliganišku elgesiu, kol galiausiai šešiolikmetis buvo pašalintas už kitų mokinių terorizavimą ir nepažangumą. 1958 m. Niujorko policijos departamentas Johną Gottį jau buvo priskyręs prie Fatico mafijos žemiausio sluoksnio pavaldinių.
Iš šeimos – į mafijos šeimą
1962 m. Johnas Gottis vedė septyniolikmetę Victorią Di Giorgio. Moteris tuo metu jau buvo pagimdžiusi jųdviejų pirmagimę Angelą ir laukėsi antrosios dukters. Pirmaisiais santuokos metais pora nuolat konfliktuodavo. Nesiliaujantys barniai, muštynės ir grasinimai privedė jauną šeimą prie skyrybų slenksčio.
Mėgindamas išsaugoti žmoną ir vaikus, Johnas nusprendė tapti pavyzdingu vyru ir imtis legalaus darbo. Iš pradžių jis įsidarbino paltų fabrike, vėliau tapo sunkvežimio vairuotoju, tačiau kriminalinis pasaulis jį žavėjo kur kas labiau nei rami kasdienybė.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje Gottis su šeima persikėlė į tuomet italų mafijos namais vadinamą Niujorko Kvynso rajoną, prisijungė prie Gambino mafijos gaujos ir tapo vienu svarbiausių jos narių. 1968 m. Johnas Gottis su keliais bendrais buvo nuteistas trejus metus kalėti už didelio masto krovinių vagystę iš Johno F. Kennedy‘o oro uosto.
Išėjęs į laisvę Johnas Gottis tapo laikinuoju Fatico gaujos lyderiu, kol tikrasis jos vadeiva buvo teisiamas už finansinius nusikaltimus. Po kelerių metų, sėkmingai įsiliejęs į italų mafijos gretas, Johnas Gottis įvykdė savo pirmąją žmogžudystę, apstulbinusią net ir teisėsaugos pareigūnus. Konkurentų gaujos narį Gottis šaltakraujiškai nušovė daugybės liudininkų akivaizdoje ir nė nemėgino slėpti savo veido. Šitaip jis atvirai skelbė apie savo galią bei jėgą ir siekė įbauginti priešus.
Už pirmojo laipsnio žmogžudystę Johnas Gottis buvo nuteistas ketveriems metams nelaisvės. Likusi viena su keturiais vaikais Victoria Gotti neturėjo nei pragyvenimo šaltinio, nei ramybės. Moteris kasdien patirdavo aplinkinių panieką, buvo vadinama degradavusia žmogžudžio žmona. Paskutiniai savigarbos likučiai buvo paminti, kai Victoria kreipėsi dėl socialinės pašalpos ir maisto davinių, kad galėtų išmaitinti savo vaikus.
Atlikęs bausmę Johnas vis tiek nepasitraukė iš šešėlinio pasaulio. Netrukus jis buvo paskirtas Gambino mafijos, vienijančios apie 800 narių, vidutinio rango vadeiva.
Smurto protrūkiai
1980 m. tragedija ištiko paties Johno šeimą. Jo dvylikametį sūnų Franką partrenkė ir mirtinai sužalojo kaimynas Johnas Favara. Nors policijos išvadose teigiama, kad berniukas aplaidžiai dviračiu išvažiavo į važiuojamąją kelio dalį ir vairuotojas negalėjo išvengti susidūrimo, tačiau Gottis siekė keršto.
Ištisus mėnesius Favara buvo terorizuojamas Gambino gaujos narių. Galiausiai 1980 m. liepos 28 d. dingo be žinios. Pasak kaimynų, vyras prie savo namų buvo sumuštas ir jėga įsodintas į sunkvežimį, tačiau kaltinimai niekam nebuvo pateikti, nes Johno Favaros kūnas nebuvo rastas.
Nuolatiniai Johno Gotti‘o smurto protrūkiai, neprognozuojamas elgesys ir noras dominuoti net Gambino mafijos lyderiui Paului Castellano‘ui kėlė nepasitenkinimą. Be to, mafijos bosas sužinojo, kad Gotti‘o vadovaujamos grupuotės užsiima narkotikų kontrabanda ir prekyba. Tai prieštaravo vidiniams organizacijos nuostatams. Siekdamas išvengti nepageidaujamo teisėsaugos dėmesio ir išlaikyti stabilumą, Castellano įsakė nutraukti prekybą narkotikais ir uždraudė grobti priešiškų grupuočių narius, tačiau Gottis akiplėšiškai nepaisė lyderio įsakymų.
Mirus Gambino mafijos nariui ir artimam Johno draugui Aniello‘ui Dellacrocei, situacija mafijos šeimoje dar paaštrėjo. Castellano‘as nepasirodė Dellacroces laidotuvėse, o Gottis tai priėmė kaip didžiausią nepagarbą velioniui. Praėjus dviem savaitėms Paulas Castellano‘as buvo nužudytas pietaujantis Manhatano restorane. Niekas garsiai nekalbėjo apie šią cinišką žmogžudystę, tačiau tiek teisėsaugos pareigūnai, tiek mafijos šeimų nariai buvo tikri, kad pašalinti Castellano‘ą įsakė būtent Gottis. Po šio įvykio pastarasis tapo aukščiausio rango Gambino mafijos vadeiva.
„Tefloninis donas“
Naudodamasis neribota valdžia ir mafijos pinigais, Johnas Gottis nesuskaičiuojamą daugybę kartų išsisuko nuo teisingumo. Kartais papirkdavo FTB pareigūnus, kartais pelnydavo prisiekusiųjų simpatijas, o kartais tiesiog pradangindavos nusikaltimo liudininkus.
Dėl neeilinių gebėjimų išvengti bausmių ir atsispirti teisėsaugai jis buvo pramintas „Tefloniniu donu“. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Gambino mafija buvo laikoma galingiausia organizuotų nusikalstėlių grupe Jungtinėse Amerikos Valstijose. Teisėsaugos duomenimis, Gambino mafija iš nelegalių azartinių lošimų, turto prievartavimo ir grobstymo, narkotikų prekybos, vagysčių ir sukčiavimo kasmet uždirbdavo apie 500 mln. JAV dolerių (daugiau kaip 2 mlrd. litų pagal to meto valiutų kursą).
Niujorko gatvės tapo Gambino mafijos žaidimų aikštele. Jose veikė savitos taisyklės, nepaklusnieji buvo žiauriai baudžiami, o nelegali veikla buvo gudriai dangstoma oficialiais verslais. Dauguma žemesnio rango Gambino mafijos narių bijojo Johno Gotti‘o. Jis buvo griežtas ir reiklus, nevengdavo grasinti savo žmonėms mirtimi už nepaklusnumą, nepagarbą ar lojalumo stoką.
Tamsusis saulėlydis
Federalinis tyrimų biuras ilgą laiką sekė Johną Gottį ir kitus Gambino mafijos narius. Buvo vykdoma didelio masto operacija, trukusi net kelerius metus. Mafijos lyderių namuose, automobiliuose ir biuruose buvo išslapstyta klausymosi įranga, į gaujas infiltruota teisėsaugos pareigūnų, kai kurie nariai užverbuoti ir priversti bendradarbiauti su FTB. 1989 m. Johnas Gottis buvo suimtas ir apkaltintas organizuotu nusikalstamumu.
Vykstant apkaltos procesui, Gambino šeimos narys Sammy‘s Gravano‘as sutiko bendradarbiauti su FTB ir duoti parodymus prieš J. Gottį. 1992 m. „Tefloninis donas“ buvo papildomai apkaltintas penkiomis žmogžudystėmis, turto prievartavimu, nelegalių lošimų organizavimu, sukčiavimu stambiu mastu ir pinigų plovimu. Dėl nusikaltimų pobūdžio ir ankstesnių teistumų Johnui Gotti‘ui buvo skirta pati griežčiausia bausmė – kalėjimas iki gyvos galvos, atmetant lygtinio paleidimo galimybę.
Atsidūręs už grotų Gottis dar kurį laiką sugebėjo vadovauti Gambino mafijai, tačiau po kelerių metų savo veiklą perleido vyriausiajam sūnui. 2002 m. birželio 10 d. Johnas Gottis federalinio kalėjimo ligoninėje mirė nuo gerklės vėžio komplikacijų. Mafijos vadeivos laidotuvės buvo prabangios ir pompastiškos, tačiau nešlovingo Gotti‘o gyvenimo atgarsiai iki šių dienų persekioja ne tik jo vaikus, bet ir anūkus.
Keliuose televizijos interviu Johno Gotti‘o duktė Victoria kalbėjo: „Aš žinau, kas buvo mano tėvas, žinau, ką jis veikė, bet dėl to mano meilė jam nemažėja. Jei tėvų namuose užmigdavau jo nesulaukusi, tai rytą bėgdavau patikrinti, ar jis grįžo namo, ar sveikas ir gyvas. Daugelis mano, kad mūsų vaikystė buvo puiki, tačiau pinigai neatperka baimės jausmo. Labiausiai gailiuosi to, kad dar daug kartų, turėsiančių mūsų pavardę, bus suteptos mafijos purvu ir joms teks ginti savo reputaciją.“
